Kadras iš filmo „Everything is a Present: The Wonder and the Grace of Alice Sommer Herz“ (rež. Christopheris Nupenas, 2010)
Kirill Kobrin

Salietė

2018-ųjų lapkritį Alice’ai Herz-Sommer, o čekiškai Alice’ai Herzovái-Sommerovái, arba angliškai Alice’ai Sommer, būtų suėję 115 metų. Iki to skaičiaus jai pritrūko kiek daugiau nei ketverių; kol neišaiškėjo, jog Yisraelis Kristalas kiek vyresnis, ji buvo laikoma seniausiu žmogumi, išgyvenusiu Holokaustą. Tačiau ne tai svarbu. Svarbus pats gyvenimas, kurį Alice’a Herz-Sommer nugyveno, ypač – kaip ji gyveno. Apie tai šis tekstas.

2007 metais čekų žurnalas „Reflex“ komandiravo savo korespondentą į nediduką socialinį būstą Londone, Porčesterio Vartų kvartale, kur jau keli dešimtmečiai gyveno Mrs. Sommer. Po mėnesio pasirodė interviu. Tekstą iliustravo nuotraukos – spalvotos, fotografuotos misis Herz-Sommer namuose, ir nespalvotos – iš įvairių praėjusio amžiaus dešimtmečių. Spalvotose – neįtikėtinai graži, žvali senučiukė šneka telefonu ir skambina pianinu. Nespalvotose – miela, nuolatos besišypsanti mergina, žmona, motina. Yra ir dar viena sena fotografija, kurioje jaunutė Alice’a nepaprastai rimta ir susikaupusi groja tuo pačiu instrumentu. Fotografijas prie pianino, nepaisant aštuonių dešimčių metų skirtumo, galima palyginti: rimtumas, susikaupimas, sakytume, net ir apsėdimas – tie patys. Groti Alice’a pradėjo penkerių ir nepaliovė to dariusi, nors praėjo kone šimtmetis.

Jos mama šį pasaulį išvydo Jihlavoje, kultūringų Bohemijos buržua šeimoje, kuri bičiuliavosi su Gustavo Mahlerio tėvais. Misis Herz-Sommer „Reflex“ žurnalistui papasakojo, kad jos motulė vaikystėje skambindavo pianinu kartu su jaunuoju Gustavu. Kai Alice’a prisimena mamą, jos mintyse visuomet atgyja Mahlerio muzika. Tėvai nusivežė mergaitę į Mahlerio Antrosios simfonijos premjerą Prahoje. Ten jos mama po daugelio metų vėl susitiko su Gustavu.

Tėvas buvo kilęs iš neturtingos Moravijos vokiečių šeimos. Dvylikametis turėjo mesti mokyklą ir dirbti už prekystalio. Po kelerių metų kartu su broliu atvyko į Prahą, ten beveik be jokio pradinio kapitalo atidarė svarstyklių fabriką, šis tapo vienu žymiausių pasaulyje. Net ir šiandien, pasirausę Prahos sendaikčių pardavėjų būdelėse, galėtume rasti svarstyklių su įspaudu „Broliai Herzai“. Praturtėjęs tėvas nusipirko namus Štrosmajerio aikštėje, ten Alice’a ir užaugo.

Gimtoji jos kalba – vokiečių. Penkerių metų mergaitę atidavė į čekišką mokyklą, kad išmoktų kalbos, kuriai po dešimties metų buvo lemta tapti oficialia pirmosios Čekoslovakijos Respublikos kalba.

Aukštu aukščiau gyveno Alice’os močiutė, prižiūrinti vaikus, kepanti jiems skanėstų ir mokanti juos ivrito. Močiutė buvo ir pirmoji kantriausia jaunosios pianistės klausytoja. Šeimoje skambino beveik visi – mama, Alice’a, vyresnysis brolis. Sesuo griežė smuiku. Mėgstamiausias kompozitorius – Robertas Schumannas.

Muzikantės karjera prasidėjo vos pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir susikūrus Čekoslovakijai. Alice’a Herz buvo gana garsi pianistė ir jauni kompozitoriai maloniai patikėdavo jai pirmajai atlikti savuosius opusus. Alice’os mokytojas Václavas Štěpánas po vieno koncerto pasakė: ji groja „geriau už Ilonką“. Ilonka – Štěpáno žmona, garsi pianistė, kurią ypač vertino Leošas Janáčekas.

Paskui Alice’a ištekėjo už Čekijos žydo, studijavusio Hamburge. 1937 metais sutuoktiniams gimė sūnus, Alice’os muzikos mokytojo garbei gavęs Štěpáno vardą. Vėliau, jau Izraelyje, jis pasivadins Rafaeliu. Prieš pat vokiečių invaziją abi seserys, aktyvios sionistės, išvyko į Palestiną. Herzų-Sommerių šeima pasiliko – neturėjo pinigų, o ir senutei mamai reikėjo priežiūros.