Erika Drungytė

Šaknys ir stebuklai

Kiekvienas metų laikas turi savo dainą, nors vienam kertant kito teritoriją būna menkų nesusipratimų. Štai tarpininkas rugsėjis niekada nežino, kokios gaidos atspindi jo būdą, bet kai po sultingo vasaros mažoro ima aitriai dvelkti byrančių lapų minoras, spalis garsiai ir neabejodamas užtraukia „Medžiai be lapų“. Šita nepaprasto paprastumo daina negali nesižavėti – nei tekste, nei melodijoje nėra jokių pretenzijų, net stulbina, kad iš tokių banalių rimų ir dviejų akordų radosi visus paimantis muzikinis kūrinys. Paprasti dalykai, jei nėra suvaidinti, dažnai būna genialūs. Apie tai pasakojama viename dzeno koane: mokytojui Bankei bekalbant didelei klausytojų miniai, į vienuolyną įžengė kitos mokyklos šventikas ir pradėjo taip triukšmauti, kad Bankei nutraukė savo aiškinimą ir paklausė, koks tai sujudimas. Šventikas, norėdamas išbandyti mokytoją, ėmė pasakoti, kad jų mokyklos įkūrėjas turėjęs tokias stebuklingas galias, jog kai stovėdamas viename upės krante ištiesęs ranką teptuku ore parašydavęs Budos vardą, šis atsirasdavęs ant popieriaus lapo, tarno laikomo kitame krante. Jis paklausė, ar Bankei galėtų padaryti ką panašaus. Tada mokytojas atsakė, kad tas stebukladarys, lapė, gal ir galėjęs padaryti ką apgaulingo. „Mano stebuklas yra toks, kad tada, kai esu išalkęs, aš valgau, kai jaučiuos ištroškęs, aš geriu“, – reziumavo Bankei.

Pati gyvenimo filosofija taip pat paprasta: yra tik tiek ir tik tai, ką matai, čiuopi, girdi dabar, o svarbiausioji pastanga – gyventi. Visa kita – tik smulkūs proto žaidimai. Kai dzeno meistras pamatė vienuolį, skaitantį krikščionių Šventojo Rašto Evangeliją pagal Matą, paprašė, kad jam paskaitytų garsiai. Tada mokinys perskaitė štai tokią alegoriją apie pasitikėjimą: „O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.“ Mokytojas išklausęs pasakė, kad tas, kuris taip teigė, pažino dao. Skirtingi keliai visus veda į tą patį tikslą – tiesos pažinimą, nušvitimą. Ir nors tiesa paprasta, tačiau ją pasiekti galima tik labai sunkiai dirbant su savimi. Kelti klausimus, rasti atsakymus, o juolab keistis ir taip keisti aplinką nėra lengva. Net Adomas nuo vidinio darbo pabėgo prie išorinio – juk daug paprasčiau kapstyti žemę, užuot raususis savyje.

Bet grįžkime prie metų laikų, prie keistų nuotaikų ir dviprasmiškų jausmų sezono, kai staiga suvokiama, jog įvyko kardinalūs pokyčiai ir prasideda kitas – gamtos apmirimo, nykimo, dūlėjimo, puvimo – etapas, dainos žodžiais tariant – „kartas paskutinis“. Tai svarbus ramybės laikas, apmąstymų metas. Vėlinių tradicija, likusi iš senųjų laikų, puikus pavyzdys, kaip mūsų protėvių pasaulyje buvo suvokiamas harmoningų santykių principas, toks artimas ekosistemai. Viena koegzistuoja su kitu, visa, kas miršta, tampa maistu gyviesiems, kad energijos grandinė nenutrūktų. Bet kai resursai išsemti, dūlėsiai pamirštami. Regis, panaši pasaulėžiūra vyravo dar visai neseniai – artimieji gedėdavo išėjusio Anapilin, ilgai ir su visais ritualais lydėdavo jį pas kitus, į vėlių namus, paskui laidodavo, prie kapo pastatydavo medinį ženklą ir minėdavo tol, kol šis sutrūnydavo. Viskas. Gyvenimas tęsdavosi.

Tačiau šiandieninių ritualų pasaulyje vis agresyviau gręžiamasi į nepaprastumą, išorinę svarbą, laiko sulaikymą bei tikėjimą, kad „savo rūpesčiu“ galima būčiai suteikti ilgiau išliekančią reikšmę. Nedūlantys, įmantrūs, įspūdingų dydžių granito ir marmuro luitai amžinojo poilsio vietas verčia amžinojo gyvavimo vietomis, mirusiųjų erdvės plečiasi, užimdamos ir gyvųjų teritorijas, reikalaudamos vis daugiau vietos įpaminklinimui, įamžinimui, įtvirtinimui. Nuolat įmantrėja kiekvieno tokio „individualaus būsto“ eksterjeras, landšafto ir apželdinimo projektai. Suprantama, visos šios pastangos – ne išėjusiųjų, bet gyvųjų sumanymai ir įnoriai, keista savirealizacijos forma, meilės, rūpesčio (neretai – pavėluotas) išsakymo būdas. Tad kas negerai su gyvenimu? Ko jame stinga ir kur ne ten kreipiamas dėmesys, kad sutvarkyti kapus pagal paskutinius mados reikalavimus atrodo svarbiau nei nugyventi vieną dieną, atrandant jėgų ne tik pamojuoti kirviu, bet ir nebėgant nuo išties sunkaus darbo – buvimo tyloje su savimi, nebijant pačių baisiausių klausimų ir sunkiausių atsakymų? „Medžiai be lapų. / Nieko jie nemato. / Medžiai be lapų, / Stovi lyg apakę“ – galbūt svarbiausias žodis čia išties yra „medžiai“, tik ne be lapų, o, kaip sakė kitas mokytojas, popiežius Pranciškus, be šaknų. Juk tai jos augalui gyvybiškai būtinos atsigerti. Manipuliuoti burtų teptuku – joks stebuklas, o va iš tiesų numalšinti troškulį – atrodytų, paprasta, bet taip sunku…

Žymos: