Užrašas virš „Piwnicos“ skelbia, kad kavinė dirba „iki paskutinio svečio“. J. Miškinytės nuotrauka
Jolanta Miškinytė

Rūsyje po avinais

Krokuvos Turgaus aikštėje stovinčių didikų Potockių rūmų gotikinis rūsys 1956-aisiais atrodė nekaip. Kadaise jame laikytos anglys, o karo metais vokiečiai buvo pavertę jį aviacijos sandėliu ir priešlėktuvine slėptuve. Nežinia, kokios vaizduotės reikėjo, kad šioje visokiu šlamštu bei plytgaliais užverstoje skylėje įžvelgtum kultūros židinį. Tačiau Krokuvos dailės akademijos studentai vaizduotės nestokojo. Be to, Lenkijoje prasidėjo šioks toks politinis atšilimas, ir iki karalių miesto netruko atsklisti gandas apie Vakaruose išpopuliarėjusias rūsio kavines, kuriose ne tik pilstomas vynas, bet ir verda kultūrinis gyvenimas.

Meno istorikas Piotras Skrzyneckis viename Krokuvos dailininkų pokylyje pasirodė su skėčiu rankose ir išskleidė jį pareikšdamas: „Ant mūsų krinta nuobodybės lietus. Turime stotis po skėčiais, nes ta nuobodybė mus uždusins, ta siaubinga realybė prislėgs.“ Tokiu gelbėjančiu skėčiu jauniesiems menininkams ir tapo minėtas grafų Potockių rūsys. Gavus reikalingus leidimus kurti jame klubą, susirinko organizacinis komitetas, tarp jo narių, įvairių aukštųjų Krokuvos meno mokyklų studentų, buvo netolimos ateities lenkų kultūros žvaigždės – kompozitorius Krzysztofas Pendereckis, skulptorius Bronisławas Chromy, rašytoja (anuomet dar moksleivė) Dorota Terakowska ir kt. Jie surengė talką, nusamdė arkliu traukiamą vežimą, kuriuo išgabeno užmiestin tonas įvairių atliekų, iššveitė patalpas ir paskelbė apie uždaro klubo „Piwnica pod Baranami“ („Rūsys po Avinais“) įkūrimą. Avinai čia dėti tuo, kad būtent jų skulptūrinės galvos iki šiol puošia Potockių rezidenciją.

Oficialus iškilmingas klubo atidarymas įvyko 1956 m. gegužės 26 d. 21 val., į renginį suplaukė minios svečių. Asmeninius kvietimus ranka parašė ir ištapė dailininkas Wiesławas Dymny. Vakarėlio dalyviai buvo nemokamai vaišinami karštu vynu, dėl to iš karto sulįsta į skolas. Iš pradžių rūsyje nebuvo nei šildymo, nei elektros. Vakarotojai degino žvakes, o klubo veidu bemaž nuo pat pradžių tapęs P. Skrzyneckis išpopuliarino šaltąsias ugneles. Tačiau šviesos stygius nė kiek netrukdė rinktis į literatūros ir muzikos vakarus, diskusijas prie židinio, dailės parodas. Ketvirtadieniais vykdavo fortepijoniniai muzikos studentų rečitaliai, šeštadieniais būdavo skaitoma poezija. Romanas Polanskis, tuomet Lodzės kino mokyklos studentas, parūpindavo pasaulinio garso kūrėjų kino etiudų. Pirmąja klubo barmene tapo Dorota Terakowska.

Praėjus pusmečiui nuo atidarymo, gruodžio 16 d., debiutavo ir kabaretas „Piwnica pod Baranami“. Sceną jam iš dėžių sukalė W. Dymny, skečus parašė poetas, dramaturgas Andrzejus Bursa. Aktorė Kika Lelicińska atliko politinį striptizą: ant triko ji turėjo prisikabinusi maišelių su įvairių anuomet deficitinių prekių pavadinimais, kuriuos vieną po kito nusiėmė. Aktorius, dailininkas Krzysztofas Litwinas skambino gitara, o aktorė Barbara Nawratowicz, įsikūnijusi į Žiauriosios markizės vaidmenį, spėjo dar ir į kartoninę dėžutę rinkti aukas vynui. Būtent tą vakarą gimė „Piwnica pod Baranami“ – tiek šios Krokuvos vietos, tiek ir to paties pavadinimo kabareto legenda. Literatūrinis kabaretas – sena Krokuvos tradicija, tačiau naujasis tvarinys nuo pat pradžių atrodė kitoks, nei krokuviečiai buvo įpratę matyti, mat vietoj satyros jo pasirodymuose vyravo abstraktus humoras. Programą sudarė autentiški tekstai, kartais netgi visai nejuokingi. Kantatos rasdavosi tiesiai iš spaudos straipsnių. Artistai skaitydavo filosofijos traktatų ištraukas, tikrus laiškus ir netgi buitines instrukcijas. Publika plyšdavo juokais klausydamasi „Auksinių Nikitos Chruščiovo minčių“ ar „Įžangos į marksizmo teoriją“. Viena pirmųjų kabareto žvaigždžių B. Nawratowicz šiuos veikalus deklamuodavo su tokia aistra, kad žiūrovams jie skambėdavo kone kaip erotinis monologas. Cenzoriai, žinoma, siuto, tačiau sunkiai rasdavo prie ko prikibti. Dėl savo pasirodymų vis kviečiama ant partinio „kilimėlio“ Barbara kaskart naiviausiai gūžčiodavo pečiais – juk tekstai oficialūs, legalūs ir ji juose nepakeičianti nė žodžio! Skečui „Kokotės buduaras“ artistė apsitempdavo korsetu, užsimesdavo juodą boa ir, niūniuodama tuometinį sovietinio jaunimo himną „Entuziastų maršas“, išsitraukdavo pudrinę bei ryškiai raudoną pomadą, kuria tepdavosi lūpas, stengdamasi kuo labiau išslysti iš kontūrų. Šito jos numerio neištvėrė kartą salėje sėdėjusi komunistinės Čekoslovakijos delegacija – tiesiog paliko klubą. O sykį pažiūrėti kabareto atvyko sovietų konsulas su svita. Salė jau plyšo per siūles, tad kažkas iš gatvės ėmė belsti į rūsio langą, per kurį kitados į Šv. Onos gatvę būdavo padavinėjamos anglys: „Atidarykit, atidarykit, turim čia vengrų!“ Sovietų delegacija pašoko nuo kėdžių ir skubinosi brautis prie išėjimo. Neseniai numalšinę Vengrijos revoliuciją rusai mažiausiai norėjo tiesioginės akistatos su tos šalies žmonėmis.

Vienas kvailiausių konfliktų su valdžia įvyko trupės gastrolėse Vroclave 1958-aisiais. Kaip prisiminė kabareto dalyvė aktorė Krystyna Zachwatowicz, vėliau tapusi kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos žmona, programos metu P. Skrzyneckis sušuko: „Wiesiu, į sceną!“ Taigi pakvietė pasirodyti Wiesławą Dymny. To užteko kilti politiniam skandalui, mat kažkam iš uolių sistemos tarnų pasirodė, kad konferansjė šūksnis reiškė aliuziją į draugą Wiesławą – toks konspiracijos metais buvo Lenkijos kompartijos vado Władysławo Gomułkos pseudonimas. Tą pačią naktį W. Dymny sulaikė Vroclavo milicija. Jį tardęs saugumietis apkaltino artistą nepagarba draugui Gomułkai. Menininkas atšovė, kad jam gaila žmogaus su tokia vaizduote, vargstančio saugume, ir pasiūlė pereiti į kabaretą.