Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė

Rugilė ryžtasi mirti

Aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten <…>. Kas mane čia įkurdino? Kieno paliepimu, kam vadovaujant man buvo lemta ši vieta ir šis laikas?
Blaise’as Pascalis

Du tūkstančiai devynioliktų metų lapkričio antrąją, per Vėlines, įkyriai purškiant lietui, grįždama namo 17-ojo maršruto „Žirmūnai–Naujininkai“ troleibusu, Rugilė nusprendžia mirti.

Beveik iššokdama iš dar linguojančio, bet jau duris atidariusio, prakaitu dvokiančio troleibuso, palydėta gale sėdėjusių piliečių keiksmų, išreikštų ne valstybine kalba, moteris išskleidžia juodą skėtį ir išlipa „Prūsų“ stotelėje. Vakaras tamsus, pro debesis švysčioja mėnulio jaunatis. Už nugaros palikusi monolitinį taksi parką, ji pasuka link Chruščiovo laikais statytų devynaukščių, stovėjusių darbininkų kvartalo Suvirintojų gatvėje, esančioje netoli geležinkelio bėgių.

Moteris, vidutinio ūgio, raumeningo kūno sudėjimo, maždaug 35 metų amžiaus, ant šviesių, jau vietomis pradėjusių žilti plaukų užsidėjusi rusvą beretę, kaklą netvarkingai apsivyniojusi šaliku, apsivilkusi nutrintą odinę striukę, iš po kurios šviečia ištampytas megztinis, panešiotus džinsus, apsiavusi ilgaaulius batus, greitais žingsniais eina šlapiu, lapais padengtu grindiniu. Lygiai 18 val. vakaro ji, vos neatsitrenkusi į asmenį, besišlapinantį ant rytinės namo sienos, pasiekia daugiabutį, kurio balkonuose kur ne kur matyti blausios šviesos. Nuspaudusi durų kodo mygtukus „1“ ir „7“, Rugilė apgraibomis įeina į laiptinę; išmuštos koridoriaus lemputės jau keletą metų neskleidžia drąsinančios šviesos. Išsikvietusi liftą, ji įkiša ranką į džinsų kišenę ir išsitraukia raktus, iš įpročio patikrindama, ar vienoje striukės kišenėje guli dujų balionėlis, o kitoje – kastetas. Aprūkęs liftas, cypiant lynams, moterį pakelia į aštuntą aukštą. Atsidarius durims, ji greitu žingsniu pereina koridorių, kurio gale, geležinkelio bėgių pusėje – jos buto durys, išmuštos dirbtine oda su paminkštinimu.

Rugilė įžengia į senu linoleumu išklotą, bet tvarkingą vieno kambario butą. Mažas koridoriukas, kuriame vos telpa spinta ir batų dėžė, veda į dar mažesnes vonios ir virtuvės patalpas bei siaurą miegamąjį – vieną jo sieną rėmina sekcija „Freda“, kitą – pianinas „Ryga“ ir šalia pastatyta sofa-lova. Vidury kambario guli senas kupranugario vilnos kilimas, prie lango, pastumta į šalį, stovi vaikiška lovytė pakeltu čiužiniu. Nusispyrusi batus, pasikabinusi striukę, Rugilė nejungia šviesos, bet apgraibomis nuslenka į vonią ir nusiplauna rankas. Pamažu akys pripranta prie tamsos. Įžengusi į virtuvę, užkuria dujinę viryklę ir ant jos uždeda prikaistuvį. Užsiplikiusi juodos arbatos, Rugilė įeina į kambarį ir, uždegusi naktinę lempelę, prisėda ant sofos, šalia išmėtytų knygų, laikraščių ir rankraščių. Vakar ji nebaigė skaityti, o laiko dar yra.

…Rugilė myli visus berniukus ir mergaites. Bet labiausiai tėtę, mamą ir sesę. Dar turi vėžliuką Diką, jį taip pat labai myli.

…Už namo radome daug sraigių kriauklių. Pasiėmėme, nes buvo gražios, padarėme sekretų. Dabar užrašysiu, kur jie paslėpti: pirmas – už kairiojo namo, nuo krūmų šešiolika žingsnių. Antras – už 19-ojo namo, prie didelių krūmų guli popierėlis, po juo – žemė, žemę atkasi – rasi.

…Aš su drauge turime fainiausių bernų sąrašą: draugė – RVG (Romas, Vaidas ir Gedas iš 7m), aš – TMM (Tomas, Mantas ir Martynas iš 7c). Draugei žiauriai patinka Romas, todėl bandysiu suorganizuoti pasimatymą. Pirmąją savaitę naujoje mokyk­loje nebuvo baisu, bet ką gali žinoti, kas laukia vėliau. Mums chemiją dėsto toks mokytojas, kuris labai greitai viską aiškina ir daug klausinėja, kartais jaučiamės tiesiog kaip studentai. Kartą mokytojas paklausė klasiokės, kaip atskirti rūgštis nuo šarmų, o ši atrėžė: „Pagal skonį.“ Mokytojas į tai: „Jei tau duočiau sieros rūgšties paragauti, tai ant sienos užliptum.“

…Kiek buvo džiaugsmo, kai užsiropščiau ant namo stogo – užplūdo prisiminimai apie vakarus su knyga, lydint saulę, šiltas naktis terasoje ir krentančias žvaigždes (o kas tuomet, kai norai išties pradės pildytis?..), rasotus rytus, kai buvo galima įsikasti į vilnones antklodes ir dar susapnuoti šiltų sapnų, o pabudus išgirsti kregždes, nardančias ore, močiutės barškinimą kibirais, šuns lojimą, sesės žvanginimą raktais, kai ji bėga link pašto dėžutės atnešti laikraščio ar netyčia užklydusių laiškų. Taip, čia skaičiau „Geismų kūdikį“, „Puikybę ir prietarus“, „Revizorių“ ir „Vyšnių sodą“, maudžiausi upėje, griaudžiant griaustiniui, o vakarais drebančiais pirštais grodavau vargonais.

…Šiandien namo grįžau paryčiais, po filmų nakties pas draugę. Tądien po paskaitų eidami M. K. Čiurlionio gatve, mėtėmės krentančiais lapais. Su kolega Ž. per antropologijos paskaitą, skirtą primatų elgesiui nagrinėti, sėdėjome pačiame Didžiosios auditorijos viršuje ir kūrėme idealaus vyro bei moters paveikslus, protokoluodami vienas kito sąsiuviniuose. Pasak jo, ideali moteris turi būti „protingesnė už vyrą, bet, aišku, to kiekvieną dieną nepriminti; romantiška; jautri; nenuspėjama; maža velniukė, angeliukės veidu; darbšti; pareiginga; turėti ilgus plaukus ir gražų balsą; būti mandagi“. Ką pati rašiau, jau nebeprisimenu, bet kolega Ž. po paskaitos atrodė kiek nuliūdęs. Gal todėl, kad nebuvo juodaplaukis ir nemokėjo groti pianinu?

…Skamba Arvo Pärto „Silentium“, lauke – tiršta tamsa. Žemėn krenta kriaušės. Kompiuteris sumirgėjo, laiškas išsiųstas. Namiškiai miega, žvelgiu į tamsias langų akis ir senelį iš nuotraukos. Smuikai griežia kažkur iš nebūties, tokiais aukštais tonais, kad juos gali išgirsti nebent šikšnosparniai. Galvoju. Apie rytojaus kelionę dviračiais. Apie sekmadienio koncertą. Apie tai, kad kada nors pradės snigti ir kad lauksiu Kalėdų. Pradeda merktis akys. Jau žinau, kokį sapną sapnuosiu. Ar galima šitaip tęsti iki begalybės? Ar tai ir yra begalybė?

Rugilė atsigeria atvėsusios arbatos ir pajunta, kaip skausmingai susitraukia skrandis. Nuleidusi kojas ant linoleumo, ji nuslenka prie šaldytuvo, bet jame randa tik pasikorusį vorą, sužiedėjusio sūrio gabaliuką ir pusbutelį raudono vyno. Ant spintelės – kažkada virta burokėlių sriuba, apsitraukusi aliejaus sluoksniu, ir keli pajuodavę bananai. Nusilupusi vieną, suvalgo, tačiau jo skonis keistas, kaip muilo. Jau kelios savaitės, kai moteris nejaučia skonio, šalčio ir baimės. Ji taip pat neprisimena, kada paskutinįkart maudėsi vonioje ar kirposi nagus.