Lanksčioji tapyba, 2019. pvc, akrilas, purškiami dažai, 110 x 40 x 60
Kalbino Eglė Petreikienė

ROSANDA SORAKAITĖ IR POVILAS RAMANAUSKAS. NENUTAPOMAS POROS PORTRETAS

Frida Kahlo ir Diego’as Rivera, Pablo’as Picasso’as ir Françoise’a Gilot, Dorothea Tanning ir Maxas Ernstas, Lee Krasner ir Jacksonas Pollockas, Georgia O’Keeffe ir Alfredas Stieglitzas, Marina Abramović ir Ulay’us… Peržvelgę šiuolaikinio meno istoriją, tikrai sudarytume garsių duetų šimtinę. Juos siejo ne tik šilti jausmai, pagarba bei partnerystė, aistringos meilės ir skausmingų išsiskyrimų patirtys, bet ir bendri kūrybiniai ieškojimai, virtę įstabiais darbais, sukrėtusiais meno pasaulį. Vienas kitam jie buvo ir įkvepiančios mūzos, ir negailestingi kritikai, nepakeičiami bendražygiai ir pavydūs konkurentai – tokia daugiaubriaunė kūrybiškų sielų prigimtis. Lietuvos kultūros scena taip pat gali didžiuotis tokiomis vizualiojo meno pasauliui puikiai žinomomis kūrėjų poromis kaip Aleksandra ir Vytautas Kašubos, Svajonė ir Paulius Stanikai, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Indra ir Vilmantas Marcinkevičiai, kūrybinis duetas „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) etc. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie jauną Kauno kūrėjų tandemą – tapytojus Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską, kuriems atstovauja galerija „Meno parkas“. Jiedu tokie skirtingi, kad jų savitume nejučia imi įžvelgti panašumo. Rosanda ir Povilas puikiai jaučia bei analizuoja vienas kito kūrybą ir dažnai sutrinka, paklausti apie savąją. Ką reiškia dviem menininkams gyventi ir kurti drauge, suprasti ir papasakoti gali tik jie patys.

APIE PAŽINTĮ IR PRISIRIŠIMĄ

Rosanda: Susipažinome rugsėjį prieš 11 metų, vos tik įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, kuriame Povilas jau studijavo trečiame kurse. Pasižiūrėti, ką veikia naujokės merginos, ateidavo ištisa vaikinų šutvė – keturiese–penkiese, visi tokie mandri. Mane stebino, gal net kiek gąsdino rimti Povilo klausimai, pavyzdžiui, kodėl pasirinkau tapybą. Spalį ar lapkritį jau pradėjom vaikščioti drauge. Vienas kito laukdavom po paskaitų, nes mūsų auditorijos buvo tame pačiame aukšte. Iš tikrųjų esame pripratę daug laiko leisti kartu.

Povilas: Kai lieku vienas, nežinau kur dėtis. Sėdžiu prie kompiuterio iki išnaktų, niekas nenuvaro miegoti, jaučiuosi lyg būčiau be aiškios paskirties ir be tvarkos. Ypač tą pajutau, kai Rosanda tris mėnesius buvo Austrijoje, kūrybinėj rezidencijoj. Dabar jau ir savaitė atrodo baisu.

Rosanda: Ir į Los Andželą vykom kartu, nes viena bijojau, man būtų buvę žiauriai sunku, reikėjo, kad Povilas palaikytų.

APIE ANGELŲ MIESTĄ IR JO ŽIBINTUS

Rosanda: Kai 2017 m. „Meno parkas“ nuvežė mano darbus į šiuolaikinio meno mugę VOLTA NY Niujorke, kartu skridom ir mes. Ten susipažinom su Carlu E. Smithu iš Los Andželo, „River“ galerijos savininku, kuris užsukęs į mūsų stendą pasakė, kad jam labai patinka vienas paveikslas ir paprašė daugiau informacijos. Vos tik nusiunčiau nuorodą į savo tinklalapį, Carlas už dešimties minučių priėjęs klausia, ar galiu daugiau papasakoti apie šią menininkę, ar ji – malonus žmogus. Sakau, čia juk aš. Juokas padėjo užmegzti šiltą ryšį. Pradėjome galvoti, kaip mano darbų atgabenti į Los Andželą. Carlas – toks pusiau kultūros savanoris, rėmėjas, vietiniams menininkams moka stipendijas, o po to eksponuoja jų kūrinius savo galerijoje. Jis sugalvojo padaryti tarptautinę meno rezidenciją; šią vasarą buvau pirmoji rezidentė. Dirbau pačioje galerijoje, esančioje privačioje valdoje – Carlas ten turi namą, kurį nuomoja. Šalia jis įrengė nedidelę parodinę erdvę. Mes gyvenome pirmame aukšte, nedideliame bute su kiemu, ir disponavome visa galerija. Laikas Los Andžele buvo labai intensyvus, per dvi savaites sukūriau penkis didelius paveikslus.

Povilas: Galvojom, kad Kalifornijoje karšta, ir dažai greitai džius, bet toli gražu – vakare netikėtai užklumpa vėsuma, todėl nakčiai atidarydavom studijos duris ir eidavom pasivaikščioti. Angelino Heights – pasakiškas rajonas, kaip mūsų Žaliakalnis, su senais mediniais namais, kuriuos savininkai privalo saugoti ir prižiūrėti. Gatveles puošia tipiniai amerikietiški žibintai, jie Rosandą labai įkvėpė. Parodos Los Andžele pavadinimas buvo itin poetiškas – „The Night Comes Early“ („Naktis ateina anksti“). Lietuvoje mums įprasta, kad vasaros vakarais apie dešimtą dar gan šviesu, o ten po septintos saulė ima leistis už Santa Monikos kalvų, ir viskas – pusę aštuonių jau visiškai sutemę. Tada įsijungia žibintai. Vakarėjant dažniausiai būna nerealiai rožinis dangus, kuriame skraido daugybė privačių ir policijos sraigtasparnių. Sako, kad tas rausvumas – dėl oro taršos, tokį grožį sukelia kenksmingos kietosios dalelės.

Rosanda: Išvykdama į Ameriką labai jaudinausi. Kelionės prioritetas vis tik buvo kūriniai. Troškau, kad jų inspiracija kiltų būtent ten, nenorėjau realizuoti atsivežtas idėjas. Pradėjau nuo fejerverko, bet vėliau su Povilu juokėmės, kad vis tiek mano motyvas – lempos. Jų yra visur. Važiuok, kur nori, visur tik save ir rasi, matysi tai, ką akys nori matyti.

Parodos atidarymas buvo labai jaukus. Susirinko nemažai menininkų, Carlo draugų, kuratorių. Jie tokių oficialių pristatymų, kaip mums įprasta, nedaro, nebent kokiose megagalerijose. Labai nori bendrauti, domisi, daug klausinėja ir apie kūrybos techniką, ir apie Lietuvą. Visą vakarą prašnekėjau. Buvo atėję vietos lietuvių, gaila, kad nesuspėjome su jais visais pasikalbėti.

Povilas: Los Andželas ir Niujorkas labai skiriasi. Pastarasis atrodo toks aukštas, suspaustas, jame viskas verda, visi skuba, o LA – didžiulis, plokščias ir tingus. Iš pradžių galvojau, kas čia taip smirda. Pasirodo, žolė, kurią visi aplink rūko, nes ji Los Andžele legalizuota. Ant kiekvieno kampo rasi „Smoke Shop“, „Weed Shop“, ir jų vis daugėja. Žmonės atsipūtę, apsirūkę. Ramu ir saulėta.

Rosanda: Iš tiesų esu labai dėkinga „Meno parkui“, kad užsienyje pristato mūsų darbus ir kartu suteikia progą išvažiuoti. Savo krašte visi visus žinom, čia labai lengva vienam kitą pakritikuoti, o Vakaruose žmonės vertina meną labai geranoriškai. Los Andžele gausybė kūrėjų, galbūt daugiau aktorių ir dainininkų, bet tapytojų tikrai nemažai. Daugelis tų, su kuriais susipažinome, dirba kokį nors darbą, o šalia jo užsiima kūryba. Visada džiaugiuosi matydama, kad tokiuose miestuose, kur žmonės turi begalę galimybių prisiliesti prie meno, pamatyti jo visokio – ir šiuolaikinio, ir klasikinio, – jiems, pasirodo, įdomu, ką mes darome. Tai mane motyvuoja auginti raumenis savo kūryboje.

APIE NUOMONES IR KRITIKĄ

Rosanda: Ar pasikliauname vienas kito nuomonėmis? Na, tikrai dažnai ginčijamės.

Povilas: Man labai svarbus Rosandos vertinimas, daug tariuosi. Netgi kai ji palaiko mano sumanymus, vis tiek sunkiai apsisprendžiu. Prisipažinsiu, turiu tokį bjaurų bruožą – kišuosi į jos kūrybą, komentuoju, kritikuoju. O gal jai visai to nereikia? Kai nori, paprastai pati paklausia. Matau, kaip gimsta Rosandos darbai nuo pačios jų pradžios, būna, jau įsivaizduoju, kaip viskas atrodys jos stiliuje, o žiūriu, kad tapo kaip nors kitaip.

Rosanda: Viskas priklauso nuo natūros. Povilas impulsyvesnis ir kūryboje, ir gyvenime. Kalbėdamiesi leidžiame sau viską, ko svetimam žmogui niekada nepasakytume. Tarpusavyje tiesiai šviesiai rėžiam pirmą mintį, kuri šauna į galvą. Povilas labiau mėgsta pasitarti, jam reikia ginčo, nori išsikalbėti. O aš kaip tik ne. Jeigu žinau, jog paveiksle kažko trūksta, niekas neįrodys, kad jis baigtas. Tapyboje esu užsispyrusi, pasikliauju tik savo vidine nuojauta. Kartais, būna, Povilas sako: čia per daug erdvės, arba plokščia, o man atrodo, kad gana, jei kažką dar darysiu, sugadinsiu, – geriau palikti nebaigtą.

Man svarbu išgirsti artimųjų nuomones, nors savas ratas automatiškai palaiko ir viskas jiems tinka, patinka. Tiesa, kai kurių asmenų atsiliepimai visiškai nesvarbūs, ypač jeigu žmogus tau neimponuoja. O jie kaip tyčia labiausiai mėgsta pakalbėti. Tačiau iš nepažįstamųjų esu sulaukusi itin netikėtų komentarų. Kartą viena mergina parašė laišką, kurį skaitydama vos neapsiverkiau: ji nupasakojo, kaip mato mano paveikslą, kokius šis jai sukelia jausmus, prisiminimus iš vaikystės. Pamaniau, kad ji jaučia visiškai tą patį kaip aš, kai panyru į savo ypatingą būseną. Ta mergina – tarsi man gimininga siela.

Povilas: Mums svarbiausia – vienas kito nuomonė ir dar tų, kuriuos gerbiame, kurie yra autoritetai. Neverta nusiminti, jeigu kam nors nepatinka, ir tikriausiai nereikia tikėtis, jog visi tave supras. Aš žaidžiu tokį žaidimą – provokuoju savo teiginiais, kad tapyba yra visur. Eksponavau permatomą bliūdą, pripiltą dažų, ir sakiau, kad tai tapyba. Atsirado žmonių, kurie komentavo, bandydami paneigti.Yra ką mano darbai erzina, jų manymu, aš išsidirbinėju. O man atrodo, lai kiekvienas daro tai, kas jam priimtina.

APIE SKIRTINGĄ PRIGIMTĮ IR BENDRUMĄ

Povilas: Rosanda labai rami. Aš kūryboje eksperimentuoju, ji – nuosekli. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mums svarbūs skirtingi dalykai ir labai skiriasi jų raiška: Rosandos tapyba tradicinė, o mano – eksperimentai ir instaliacijos, tačiau mūsų motyvai tie patys.

Rosanda: Mėgstu juokauti, kad gyvendama su Povilu išmokau keiktis. Kasdieniame gyvenime, buityje vienas prie kito prisitaikėme, pasiekėme bendrų sutarimų, kompromisų, bet tapyboje – ne, nes kūryba ir man, ir Povilui – asmeninis reikalas. Aišku, mudviejų bendrose parodose išryškėja panašus darbų koloritas. Kai esame kartu, daugelį dalykų matome ir patiriame panašiai, mus veikia tie patys impulsai. Abiem įdomu šviesa ir jos atspindžiai, bendri motyvai – langas, šviestuvo gaubtas, burbulas. Kai mane pagauna koks nors vaizdinys, pavidalas, mano paveiksluose tas siluetas kartojasi įvairiose situacijose. Jis lyg ir toks pats, bet pakitus aplinkai atrodo vis kitaip. Man šviestuvas – labai svarbi interjero dalis. Kažkada gyvenome bute, kuriame buvo kambarys-sandėlis, pilnas prikrautas šeimininkės senovinių, sovietinių daiktų, o ten krisdavo labai graži šviesa – toks įkvėpimo kambarėlis.

Povilas: Dar vienas Rosandos motyvas – dulkės, dulkių šviesa: kambary šviečia saulė, jos spinduliuose mirga dulkės… Esame kartu surengę dvi parodas bendru pavadinimu „Kamertono aidas“. Kamertonas leidžia susiderinti, suskambėti unisonu. Ruošdamiesi šioms parodoms, stengėmės tartis ir daryti vientisą ekspoziciją, kad atrodytų kaip vieno žmogaus kūriniai. Nepavyko – matėsi, kad autoriai du, bet mes papildėme vienas kitą.

Rosanda: Eksponuodami darbus nerašėme, kas kieno. Tie, kas anksčiau buvo juos matę, galėjo pasakyti, kad akvarelės – mano, o objektai – Povilo.

APIE ASMENINĘ IR BENDRĄ ERDVĘ

Rosanda: Idealiu atveju gal ir norėtųsi atskirų dirbtuvių, nes Povilas dirba chaotiškai, o aš prieš ko nors imdamasi pirmiausia turiu apsitvarkyti. Dabar turim erdvią studiją, kurią pasidalinome ir kiekvienas kuriame savo pusėje. Ką tik joje ruošiausi savo parodai „Atstumas iki širdies“. Atrodo, kada bepradėtum tą daryti, artėjant terminui apima stresas, tokiu metu norisi būti vienai – tada Povilas į studiją neina. Bet kai ką nors dirbu ramiai, nuosekliai, tuomet kartu puikiai išsitenkam.

Povilas: Nemėgstu studijoje būti žiemą, o Rosandai kaip tik tokiu metu kyla noras tapyti. Jos kūrybinis procesas labai lėtas, nes turi išdžiūti sluoksniai, lesiruotės, o aš ką sugalvojęs galiu padaryti spontaniškai, per dieną. Studijoje esu retesnis svečias, mieliau joje dirbu pavasarį, vasarą, bet tada suderinti bendrą laiką sudėtingiau.

APIE BJÖRK IR DAVIDĄ LYNCHĄ

Rosanda: Dėl muzikos kartais pasideram: aš noriu ramesnės, o Povilas aktyvesnės, nors bėgant metams mūsų muzikiniai skoniai supanašėjo. Tiesa, kai susipažinom, nustebau, kad abu klausėmės tos pačios senos „Lemon Joy“ kasetės „Super“.

Povilas: Rosandos natūra, vidinė būsena primena Björk muziką, kurią ji labai mėgsta.

Rosanda: O taip, man darbui ji pati geriausia. Patinka praktiškai visi Björk albumai, nors jie tokie skirtingi. Jeigu studijoje ilgesnė diena, perklausau jos diskografiją. Mano tėvas mėgsta metalą, roką, ir mudvi su sese pripratino. Mielai paklausau ir „Sepulturos“, tik turi būti tokia nuotaika, kad jos reikėtų. Muzika mane įkvepia.

Povilas: Nuo studijų laikų vis randam kažką bendro, pavyzdžiui, Davido Lyncho bliuzą. Nors neseniai išėjęs naujas D. Lyncho ir Angelo Badalamenti’o albumas „Thought Gang“ – toks avangardinis džiazas, visiška šyza, inspiruojanti muzika – man patinka, o Rosandą dirbant per daug trikdo.

APIE EKSPERIMENTUS

Povilas: Paprastai naudoju stiprias chemines medžiagas, todėl kai kažką darau, kitam žmogui geriau šalia nebūti dėl aštraus kvapo. Pabaigęs darbą pats išbėgu iš studijos. Dažniausiai užsidedu respiratorių.

Rosanda: Bet tai nėra patogu. Skirtingai nei kai kurie tapytojai, nedirbu su guminėm pirštinėm, nors jau dabar jaučiu, kaip šitai atsiliepia sveikatai. Jei ilgai užsibūnu studijoje, po to daug miegu – tai signalas, kad lengvai apsinuodijau. Liedama dažus naudoju tikrai daug terpentino, o jis labai lakus. Ieškau visokių alternatyvų: dabar bandau tapyti vandeniu skiedžiamais aliejiniais dažais. Visgi man aliejus – tai magija, ir jo niekas nepakeis. Tai fantastiška medžiaga, šalia kurios akrilas atrodo kietas. Ji man leidžia ieškoti subtilių spalvinių niuansų, kiekvieną kartą atrasti kažką naujo.

Povilas: Nuo pat studijų pradžios mėgstu eksperimentuoti su chemikalais ir įvairiomis nestandartinėmis medžiagomis. Kadangi mano tapybos darbų paviršius yra plastikas, ant jo purškiami fluorescenciniai ar aliumininiai dažai geriau prilimpa. Man patinka ryškios, nenatūralios spalvos. Iš tiesų eksperimentuodamas pasitelkiu vis naujų medžiagų, išeinu iš savo komforto zonos, palieku tai, ką jau moku, žinau, ką esu išbandęs. Bandydamas kurti kitaip, darau klaidas ir jose atrandu įdomių meninių sprendimų. Nemanau, kad kelias gali būti tik vienas ir visiems tas pats. Rosanda auga savo vaizdiniuose ieškodama subtiliausių momentų, ir jai nereikia iššūkių.

Rosanda: Noriu kuo ilgiau likti toje meditatyvioje būsenoje, bet tikrai ne visada pavyksta. Neinu į dirbtuves, jei patyriau kokį stresą, esu susinervinusi. Man taip nebūna, kad kurdama išsiliečiau ir palengvėtų. Turiu būti rami ir viską apžvelgti per atstumą. Patinka dirbti ilgai, stebėti, kaip džiūsta dažai. Ko gero, komforto pojūtis kūryboje neįmanomas. Labai dažnai žinau, ką noriu pasiekti, o nepavyksta. Ruošdamasi parodai labai nervinuosi, kad nespėju, kyla įtampa, spaudimas, galvoju, kam to reikia, kodėl aš tai darau? Jeigu netapyčiau, juk niekas nepasigestų, pasaulis nepasikeistų, visa tai – tik dėl savęs. Kita vertus, kurdami mudu su Povilu gyvenam taip, kaip norim – tikrai įdomiai. Kaip ir bet kurioj kitoj srity, sėkmingi bandymai atperka viską.

APIE PASIRINKIMŲ LAISVĘ

Rosanda: Man kūryba – vienintelė sritis, kurioje prie nieko nereikia derintis, galiu daryti, ką tik noriu. Visur kitur turime prie ko nors taikytis: namie, šeimoj, darbe… O kūryboje esu laisva. Kažkada bandžiau tapyti pagal užsakymus, bet netrukus supratau, kad geriau dirbsiu bet kokį kitą darbą, o vakare eisiu į studiją ir tapysiu, ką sumaniusi.

Povilas: Jau geriau dirbti durininku ir būti laisvu menininku. Abu numanome, kaip reikėtų kurti, kad pirktų, bet tai visai kas kita, nei norime daryti.

APIE TAI, KAS YRA TAPYBA

Povilas: Man ji – santykis tarp medžiagų: nebūtinai jų spalvų, gali būti ir tonų arba paviršių. Šiurkšti, purvina siena ar kokie atsilupę tapetai man jau yra tapyba.

Rosanda: Manau, tapybos procesas yra savęs pažinimas ir priėmimas. Povilas visada dirba kokia nors konkretesne tema, pasirenka kūriniui tezę, pavyzdžiui „Čia yra tapyba“.

Povilas: Tapybines idėjas man padeda išreikšti atsitiktiniai daiktai, ready-made’as, nestandartiniai paviršiai, vaizdo įrašai ar fotografija. Visur matau šiuolaikinę tapybą, absorbuojančią kitas medijas.

APIE VAIZDINĮ IR IDĖJĄ. KAS PIRMIAU?

Rosanda: Kartais – viena, o kartais – kita. Dažnai man pirmiausia iškyla vaizdinys arba pajuntu nuotaiką. Pavyzdžiui, eidama pamatau kokį nors langą, šis įstringa, galvoju apie jį. Po kurio laiko vėl sugrįžtu, nes pro šalį veda mano kasdienis maršrutas. Netrukus tą vaizdą imu sieti su savimi, suasmeninu, susitapatinu. Lango pavidalą keičia ir pati kūrinio materija, technika – kūrybos procese kažkas nublanksta, pasislepia, buvusios nežymios detalės išryškėja. Kartais meno parodose matau labai gerai techniškai atliktus darbus, bet jie tušti, lyg būtų be sielos, be energijos. Dažnai man daug artimesnis paprastas, lyg ir ne iki galo išbaigtas kūrinys. Kai tapau, mano vaizdinys gali būti visiškai minimalus, bet jaučiu, kad jis turi savyje gyvybės, ir to pakanka.

Povilas: Rosandos paveiksluose vaizdinys ir yra esmė, nes jis kuria nuotaiką, o nuotaika atspindi idėją. Beje, netyčia ant grindų išsilieję dažai gali būti paveikesni nei techniškai nepriekaištingas darbas. Man kuriant svarbiausia koncepcija, ir todėl aš savo idėjai išreikšti ieškau tinkamų daiktų, medžiagų. Lyg ir atvirkštinis procesas, tačiau vis tiek idėja nuo vaizdinio yra neatsiejama.

APIE KELIO PRADŽIĄ

Povilas: Mano tėvai – aktorė Liucija Rukšnaitytė-Ramanauskienė ir aktorinį baigęs, bet vėliau į dokumentinį kiną pasukęs Dalius Ramanauskas. Vaikystėje daug laiko praleidau Kauno dramos teatre laukdamas, kol mamai baigsis repeticijos. Man teatrališka butaforija ir scenografiškumas mene labai priimtini ir suprantami. 2013 m. kūriau režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Vyšnių sodas“ scenografiją. Tai buvo įdomi ir nepakartojama patirtis.

Mano pažintis su menais prasidėjo nuo grafičių. Su draugu ėmęs purškalioti ant sienų, panorau išmokti geriau piešti. Pradėjom lankyti dailės būrelį Kauno paveikslų galerijoj. Kuo daugiau mokėmės tapybos, tuo labiau tolom nuo gatvės meno. Kai atėjo laikas stoti, pamaniau, kad niekam daugiau netinku, tik dailei, todėl pasirinkau Dailės akademiją. Studijuodamas, kai tik ištaikydavau progą, naudodavau purškiamus dažus – net ir pirmame kurse, tapydamas natiurmortą. Tokia mano natūra – visada bandau padaryti kitaip ir stebiu, kas gausis. Toks žaidimas. Pavyzdžiui, dirbdamas su plastiku, nuolat randu naujų jo pritaikymo būdų. Man tapyba – neišsemiama medija.

Rosanda: O aš iš viso nesuprantu, kaip pasirinkau tapybą. Mokykloje nelankiau jokių dailės būrelių. Nenorėjau, ir mama manęs nespaudė. Augau Šiauliuose, privačių namų kvartale, daug laiko praleisdavau su vaikais lakstydama Vandenvietės apylinkėse – aptverta zona, kažkokie stulpeliai, šuliniai, nameliai, balos, kemsynai, karklynai. Duodavomės po visą teritoriją – labai ryškūs prisiminimai. Tačiau menui visada jaučiau nepaaiškinamą potraukį. Mano mama – manikiūrininkė, tėtis – elektrikas, nors jie – ne menininkai, bet namie turėjome meno albumų. Vieną jų apie Mykolo Žilinsko kolekciją vis pavartydavau, ir man jis darė didžiulį įspūdį. Būdama septyniolikos ėmiau galvoti, kad noriu studijuoti menus, nes mėgau piešti. Pradėjau lankyti privačias pamokas. Akademinio piešimo buvo mažoka, bet mokytojas leido daryti, ką noriu – liedavau akvarelę. Jis buvo tapytojas, ir kartą pamokė, kaip naudotis aliejiniais dažais. Davė teptuką ir aš lygiais horizontaliais potėpiais tapiau dangų. Atsimenu savo nepaprastą susikaupimą ir kaip tie gestai kažką viduje atvėrė. Būtent tą akimirką supratau, kad noriu būti tapytoja. Ir dabar, kai dirbu su didesniu formatu, nutinka keistų dalykų – atrodo, lyg iš mano rankos kažkas sklistų į kūrinį ir atgal iš jo – į mane. Kai pajutau šio jausmo kibirkštį, regis, net adrenalinas sukilo vien nuo minties: „Būsiu dailininkė!“ Namo parlėkiau dviračiu; ne važiavau, o skridau, gerai, kad neužsimušiau. Nuo tada ėmiau rimtai ruoštis. Stoti į Dailės akademiją labai bijojau, nes suvokiau, kad nesu pasirengusi. Šiauliuose ėmiau studijuoti dailę ir dizainą, bet netrukus supratau, kad tai visiškai ne man. Mečiau, išvažiavau padirbėti į Angliją, o sugrįžusi stojau į VDA ir įstojau. Manau, kad per plauką, nes papildomą balą pridėjo puikiai išlaikyti brandos egzaminai. Bemat pradėjau sparčiai visus vytis, labai daug piešiau.

APIE ĮVERTINIMĄ IR FEJERVERKUS

Rosanda: Mano pastangos neliko nepastebė­tos – 2016-aisiais laimėjau „Jaunojo tapytojo prizą“. Sekančiais metais Povilas taip pat buvo jam nominuotas, o „ArtVilnius’17“ jį išrinko geriausiu jaunuoju menininku.

Povilas: Pelniau „Jaunojo tapytojo prizo’17“ specialų paminėjimą. Tai buvo paskutiniai metai, kai galėjau pretenduoti, nes šis įvertinimas skiriamas menininkams iki trisdešimties. Kiek esu siuntęs savo darbų šiam konkursui, jie visada atstovavo kitokiai – ne įprastai, dvimatei, o tūrinei – tapybai. Bendrame kontekste mano kūriniai išsiskyrė, nes Lietuvoj ir apskritai Baltijos šalyse tokio meno nėra daug. Vakaruose jau niekas nebeskirsto – tapyba, ne tapyba, šiais laikais ji tiesiog kitokia. O mes turime tikrai daug tapytojų ir apskritai menininkų, bet kažkodėl į eksperimentinius kūrinius vis dar žiūrime gana skeptiškai.

Beje, Rosanda savo darbą „Nakties šviesos“, laimėjusį „Jaunojo tapytojo prizą“, sukūrė meno rezidencijoje Austrijoje. Ji ten pradėjo paveikslų seriją, kurios motyvai ir dabar vis atsikartoja.

Rosanda: Lince viešėjau pavasarį, tuo laiku, kai austrai turi labai daug švenčių, kas savaitę – vis nedarbo dienos. Mano dirbtuvė buvo Senamiestyje, prie pat upės, langai – į Dunojų. Gyvenime neteko regėti tiek daug fejerverkų. Pradėjau juos matyti kitaip – ne tik kaip sprogsta, bet ir kaip nyksta, gęsta virš vandens, atsispindi jame, kaip lieka dūmas, plaukiantis lyg debesis. Ėmiau fejerverkus tapyti, nes jie gali būti labai abstraktūs. Kėdė yra kėdė, ir ją vaizduojant reikia laikytis daikto struktūros bei perspektyvos, o čia – tiesiog švieselės erdvėje. Jos kaip visa ko laikinumo metafora – susprogo ir išnyko.