1967 m. gegužę britų grupė „The Kinks“ išleido vinilą, kurio pirmoje pusėje klausytojams pateiktas kūrinys, pavadinimu „Waterloo Sunset“ („Saulėlydis Vaterlo“). Nuo tada nenustojama jo klausytis ir groti; nepaisant to, už palyginti nedidelės (manyčiau, kokių dviejų milijonų) žmonių grupės ribų niekas apie šio šedevro egzistavimą nežino. Čia neketinu ištaisyti šios akivaizdžios neteisybės, nes toliau pateiktame tekste kalbėsiu apie ką kita – apie tai, ką galima pavadinti „idealia visų laikų ir tautų popdaina“, iš ko ši konstrukcija susideda, pagaliau, – ir svarbiausia – kaip veikia kultūrinės gamybos bei reprodukcijos mechanizmas pokarinėje Britanijoje ir Europoje bei kaip tai susiję su aplinkiniu pasauliu.

Bet pirmiausia atsakysiu tiems, kurie, perskaitę du pirmuosius pastraipos sakinius, jau pasirengę paleisti į autoriaus galvą žaibus ir griausmus. Koks dar, po velnių, „Waterloo Sunset“? Kodėl ne „Michelle, ma belle“? Arba „Yesterday“? O dar „(I Can’t Get No) Satisfaction“? Kur dingo pustuzinis „Pink Floyd“ dainų? Grupės „The Cure“ „Lovesong“? Michaelas Jacksonas? Kate’ė Bush? Taylor Swift? Neminint dar anksčiau atsiradusių Edith’os Piaf, Elvio Presley’io ir Josephine’os Baker. Klausimų kyla daugybė, o priekaištų – dar daugiau, jau nekalbant apie tyčiojimąsi ir kaltinimus snobizmu. Maždaug, tik užkietėję snobai iš užmaršties sutemų išsitraukia kažkokius keistus, nenaudingus daiktus ir imasi juos apdainuoti. Atsakymas paprastas: tai ne provokacija, ne snobizmas ir, tikiuosi, ne kvailystė. „Waterloo Sunset“ – tikrai idealiausia visų laikų ir tautų popdaina; klausimas tik tas, ką tiksliai reiškia toks apibrėžimas ir kiek minimas kūrinys jį atitinka, o visos kitos – ir anksčiau išvardytos, ir tūkstančiai, dešimtys tūkstančių kitų – ne.

Visų pirma, ši esė neturi nieko bendra su Napoleonu, Velingtono hercogu ir garsiuoju mūšiu, kurį taip išaukštintai aprašė Viktoras Hugo knygoje „Vargdieniai“. Vaterlo – tiltas Londone, vedantis į to paties pavadinimo stotį, esančią pietiniame Temzės krante. Taigi, ir „The Kinks“ dainoje kalba eina apie saulėlydį, stebimą iš stoties apylinkių bei nuo tilto. Tai Londono centras (tiksliau, vienas jų). Bet kuriuo atveju, žiūrint iš pietinio kranto, dešinėje nuo Vaterlo tilto yra Dominikonų, kairėje – Geležinkelio tiltas, jungiantis Čaringo Kryžkelę (šiauriniame krante; kaip žinote, jos stoties laukiamajame kažkoks piktavalis išmušė dantį Šerlokui Holmsui) ir Vaterlo stotį. Šalia Geležinkelio tilto įsikūręs Vestminsterio tiltas, kurio pavadinimas rodo statinio pradžios vietą. Taip, tas pats, juo turistai paprastai eina nuo Didžiojo Beno iki tūkstantmečiui sukurto kerėpliško apžvalgos rato ir atgal.

Kalbėjome apie veiksmo vietą. Daugiau apie tai, kas ten buvo tada, 1967-aisiais, ir kas – mūsų dienomis. Dabar apie muziką. Neketinu užsiimti muzikos kritika, ypač roko, už kurią, mano manymu, blogesnė – tik restoraninė. Tad tik keli formalūs pastebėjimai. „Waterloo Sunset“ – lėta, labai graži, neskubriai tekanti baladė – kaip Temzė dainos tekste, tačiau kelis kartus įsibėgėja ne vien garsu, bet visų pirma tempu. Tai ne pertrūkis ir ne visai kita dalis, o tik šiek tiek transformuojama pagrindinė melodija; jei tęsime šią metaforą, tokie „Waterloo Sunset“ momentai tikrai primena didelę neskubančią upę, kuri staiga pasiekia dirbtinį žemą slenkstį ir nuo jo krinta, neprarasdama ryžtingos tėkmės bei vientisumo; krinta, kad tokiu pat greičiu galėtų tęsti savo kelią. Jokių purslų.

Tipiška 1960-ųjų britų roko muzika; tais metais čia išsivystė vienas galingas stilius. Jo dešinysis ir kairysis sparnai buvo „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“, o kūną sudarė dešimtys komandų, kurių pavadinimai paprastai prasidėdavo žymimuoju artikeliu the. Šiandien jas labai sunku atskirti. Tai buvo puikūs laikai, kai anglų liaudies muzikos ir miuzikholų melodika susimaišė su amerikiečių bliuzo įtaka. Mišinys pasirodė galingas – jis iki šiol maitina ne tik vietinę muziką, bet ir apskritai Vakarų popmuziką, tiksliau, tą jos dalį, kur vis dar kuriamos „dainos“ (o ne kompozicijos ar burbeklynės ir pan.). Šiame kontekste „The Kinks“ užėmė ypatingą vietą, kaip ir „The Who“ bei pora kitų grupių. Jos vienu metu buvo tiek mainstrymo viduje, tiek už jo ribų. Didžioji dalis „The Kinks“ septintojo dešimtmečio produkcijos šiandien klausoma kaip mielas garso takelis dokumentiniam filmui apie „siūbuojantį Londoną“. Dažnai net neįmanoma nustatyti, kieno tai dainos, kurio iš stipriųjų to laikmečio britų muzikos gerulių. Tačiau yra keli muzikiniu požiūriu išsiskiriantys „The Kinks“ gabalai, tarsi sukurti kitu laiku, tiksliau – tarpulaikiu. Nepaisant bendro lyriško (kartais net šiek tiek saldoko) tono, grupė kartais įkrisdavo į kažkokį anuomet dar neegzistavusį sunkųjį metalą; gitaristas Dave’as Davisas, Ray’aus Daviso, sukūrusio „Waterloo Sunset“, brolis, sugalvodavo tokius rifus, kurie iki šiol džiugina metalistus. Tačiau buvo dar vienas skirtumas – ne mažiau svarbus nei muzikinis. R. Davisas mokėjo dainoms rašyti nuostabius tekstus, kurie skyrėsi nuo linksmų ankstyvųjų bei tariamai rimtų vėlesnių „The Beatles“ nesąmonių, nuo testosteroninių „The Rolling Stones“ užkeikimų ir nuo hipiškų himnų ideologiškai nuosekliam antrosios septintojo dešimtmečio pusės promiskuitetui. Geriausiuose „The Kinks“ gabaluose pasakojamos istorijos. Ir šios istorijos buvo artimesnės Patricko Hamiltono, Evelynos Waugh prozai, „piktų jaunų žmonių“ dramai ir apskritai viskam, ką tuo metu vadino kitchen sink realism – virtuvės kriauklės realizmu. Tai yra: šios dainos buvo skirtos tartum ne bohemai, ne hipiams, ne tūsų lankytojams, ne tuo metu besiformavusiai gausiai kontrkultūrinei armijai, bet ir ne tiems, kurie jautėsi visiškai patenkinti senąja popmuzika, balsingaisiais kruneriais, vodeviliais, miuziklais ir lengvuoju džiazu. Jos buvo apie šiuolaikinį gyvenimą ir skirtos paprastiems šiuolaikiniams žmonėms, vidurinei klasei, tuometinės Didžiosios Britanijos atramai, ypač žemesnei klasei, „smulkiajai buržuazijai“, kaip būtų pasakęs Marxas. Ir dar – kas labai svarbu – „The Kinks“ dainavo ne tik paaug­liams, pagrindiniams tuometinio roko vartotojams; prasmingiausios jų kompozicijos skirtos vyresniems, tiems, kurie sugeba, pirma, pasinerti į melancholiją ir, antra, domėtis socialinėmis problemomis. Septintajame dešimtmetyje „The Kinks“ išsiskyrė melancholijos ir aštrios socialinės nuojautos deriniu. Tad jei jie ir turi įpėdinį, tai jis – pagrindinis pastarųjų dvidešimties metų popmelancholikas Damonas Albarnas.

Bet grįžkime prie muzikinės „Waterloo Sunset“ pusės. Tai tikrai labai graži baladė su įsimenančia melodija, kurią galima dainuoti ar švilpiniuoti, o šitai yra vienas pagrindinių tobulos popdainos elementų. Skamba kiek senamadiškai? Teisingai. Nepaisant to, daugybės gražių (be ironijos) popmuzikos kūrinių neįmanoma „groti“ galvoje arba dėl melodijos sudėtingumo, arba dėl to, kad jų patrauklumas, „užkabinimas“ labiau susiję su aranžuote, o ne melodija. Be to, tobula popdaina visai nereiškia geriausia; čia kalbame ne apie tos ar kitos kompozicijos ar jos sumanymo didingumą, tik apie tipišką, bet idealiai įkūnytą gabalą. Populiarioms dainoms būdinga tai, kad ir eilinis žmogus jas gali niūniuoti sau ar net garsiai dainuoti.