Māra Zālīte

Rojaus paukščiai

Romano ištraukos

Paukštyno vaikų brigada

– Susipažinkime! Aš vardu Galina Vladimirovna Berlina, – sako draugė pilku chalatu. – Galite mane vadinti tiesiog Galina Vladimirovna.

– Taip ir liežuvį nusilauši. Tiesiog – Galia, – Laurai į ausį šnabžda Rita. – Visos Galinos yra Galios. Argi ne siaubinga, kad žmogus pavadintas mėsa? Kiaulės mėsa! – prunkščia Rita.

– Šalta mėsa! – nenori atsilikti Laura.

– Malta mėsa!

– Tyliau!

Draugė paliepia vaikams sustoti eilėn. Ji avi tokius lyg kareiviškus batus ir, regis, tuoj sudauš kulnais. Vaikai susižvalgo, nes visiems iš karto aišku, kaip draugę pravardžiuos. Žinoma, kad ji bus Berlynas.

Jų šeši septyni, kurie užsirašė. Jie – paukštyno vaikų brigada. Tokią sukūrė, nes naujajam paukštynui trūksta miklių darbo rankų, o ir žmogų laiku išugdyti darbui yra partijos nurodymas. Vaikams paves tik lengvus ir smulkius darbelius. Suprantama, ne visą darbo dieną, kaip numato įstatymas. Keltis reikės anksti. Išsimiegoti galės dieną. Ryt iš ryto vaikai turės ateiti žadinti jaunas višteles. Tokia pirma užduotis, vėliau bus matyti.

– Žadinti višteles, kaip bus nuostabu! – tyliai džiaugiasi Laura. Nagi, kelkitės, budinkitės, jau kyla saulytė! Žadinti paukštelius – ar mielesnį darbą apskritai įmanoma įsivaizduoti?

Už didžiųjų paukštyno pastatų įrengta vasaros stovykla paukščių jaunikliams, tokiems, kurie tiek neužaugo, kad galėtų dėti kiaušinius baterijose, bet ir jau ne kokie ten leisgyviai inkubatoriaus viščiukai. Nei šis, nei tas. Paaugliai. Kaip ir jie brigadoje.

Didžiulė pieva, visur aplinkui tvora. Žolė žaliuote žaliuoja. Viduje pristatyta dailių medinių namelių. Visai naujų. Šviesios lentos dar kvepia šviežia mediena ir pušų sakais. Medaus ir gintaro spalvos. Kokie jaukūs! Laura mielai tokiame pagyventų per vasarą. Kaip pionierių stovykloje, tik gintaro nameliai daug geresni už brezentines palapines. Paukštyno vištoms galima vien tik pavydėti. Net ilgi mediniai loviai, į kuriuos beria pašarą, visiškai nauji ir švarūs.

– Kiekviename namelyje gyvens trys šimtai jauniklių.

– O kiek iš viso?

– Čia yra keturiolika namelių. Jei kiekviename trys šimtai, tai… Kiek? Suskaičiuosite patys!

Žodinė užduotis. Laura neketina skaičiuoti.

– Taigi, brigada, viską supratot? – klausia darbų dalintoja, pabaigusi aiškinti, ką ir kaip vaikams reikės daryti.

– Taaaip! – surinka vaikai.

– Reikia žadinti jaunas višteles! – linksmai šaukia Laura. Tai bus nuostabu, ji atsimena sapną. Laura vištelių žadinimą jau buvo sapnavusi, kaip tai galėjo nutikti?

– Atsirado princesės. Pačios atsikelti negali? – Rita dar žiovauja.

– Gal ir pusryčius į lovą reikės atnešti? Kai mes augom, tikrai taip nebuvo! Visai pasileidusios tos kvakšės, – vienas per kitą smagiai klega vaikai.

– Kiek už tai mokės? – klausia Stasys.

Skamba gana įžūliai, bet taip nėra. Stasys tik drąsesnis už kitus. Visi tyliai tą klausimą sau užduoda. Kiek jie užsidirbs? Visi nori uždirbti pinigų, savo pirmųjų gyvenime pinigų. Kiekvienas trokšta įgyvendinti kokią nors svajonę.

– Kelis rytus padirbėkit, o tada jau žiūrėsim. Geriau apie darbą galvokit, o ne apie pinigus! Viršininkas dar nenustatė stafkės. Ir neaišku, kaip elgsis vištelės, – atsako Berlynas.

Apie vištelių elgesį nieko nebuvo pasakyta. Apie vaikų elgesį darbe – pakankamai. Žinoma, kad elgtis reikia gerai, nes darbas yra tarybinio žmogaus garbės reikalas. Darbas valstybės ir visuomenės, kaip ir socializmo vystymosi, labui yra tarybinio žmogaus gyvenimo pamatas, todėl negalima dūkti. Geras elgesys priskiriamas prie socialistinio darbo kultūros. Tokioje dvasioje. Berlynas kalba tik rusiškai, Karlis ir Ludis rusiškai nesupranta, bet jie pripratę apsimesti, kad supranta.

– O dabar bus maža ekskursija po paukštyną. Norite?

– Taaaip! – rėkia vaikai.

– Tikriausiai jūs visi norėtumėt pamatyti mažus viščiukus?

– Taaaip!

– Bet tai neįmanoma. Inkubatoriuje karantinas, vyksta dezinfekcija. Niekas iš šalies negali ten patekti. Aišku? Nors sanitarinių normų nuosekliai laikomasi, viščiukų krintamumas siekia 50 procentų, – tęsia Berlynas.

– Kodėl viščiukai krenta? – klausia Laura.

– Užkliūva koja ir krenta, – atsako Ludis.

– Vot, taip – pakiša koją, ir krenta, – parodo Dainis, nuversdamas Ludį.

– Viščiukai padvesia. Tai vadinama kritimu, – paaiškina Berlynas.

– Ar tai reiškia, kad pusė pastimpa? – Tai Stasys. Berlynas neatsako.

– Dabar eisime į baterijų cechą, – ragina ji.

Baterijų cechas, pasirodo, yra tvartas, kur vištos gyvena vielos tinklo garduose. Jie sudėti vienas ant kito penkiais aukštais. Baterijų ir galo nematyti, tokia ilga jų eilė. Viršutinio aukšto grindys yra žemutinio lubos.

– Pagalvokit, koks milžiniškas patalpų sutaupymas yra tokios baterijos, – užsidegusi pasakoja draugė Berlynas.

Balti paukščiai tiesia kaklus ir mindžikuoja. Kai vaikai artinasi prie narvų, paukščiai baidosi.

– Kapitalizme viename narve vištų mažiau, bet mūsų mokslininkai atrado ir paukštininkai patvirtino, kad nesibaiminant jų gali būti dar daugiau. Vištelės puikiai moka sugyventi, yra labai visuomeniškos ir draugiškos. Kolektyve jos jaučiasi geriausiai. Sumažėja produkcijos savikaina. Mūsų paukštynas – pats didžiausias ir moderniausias visoje respublikoje, o galbūt net Tarybų Sąjungoje. Mes tuo labai didžiuojamės, ar ne?

– Taaaip!

– Draugas Chruščiovas sakė, kad reikia tikėti savomis jėgomis. Mes tikime, ar ne?

– Taaaip!

– Socialistinė stambioji gamyba pas mus griežtai remiasi mokslo pagrindais. Tai duoda pačius aukščiausius darbo našumo rodiklius. Mūsų specialistai perėmė Saratovo srities paukštininkų patirtį. Pas mus vištelės pačios geriausios veislės – Niuhempšyro ir Rusų baltosios. Vidutiniškai planuojama apie du šimtus kiaušinių per metus.

– Tik tiek? – numykia Karlis.

– Ne, tai nėra tik tiek, tai yra labai daug. Iš viso mes suplanavę rekordinį rezultatą, mūsų kolektyvas šiais metais prisiėmė įsipareigojimą išgauti, jūs nepatikėsit, dešimt milijonų kiaušinių! Mes kovojame už komunistinio darbo kolektyvo vardą. Mūsų fabrike yra jau aštuonios paukštininkės, kurioms suteiktas komunistinio darbo spartuolės garbės vardas. Jos – mūsų kelrodės žvaigždės. Jeigu visus šiuos kiaušinius sudėtų vieną už kito, tai balta virtinė tęstųsi nuo Liepojos iki Dvinsko. Ko juokiesi? Nustot! Kuo tu vardu? Stasys? Tu man žiūrėk, Stasy. Dėjimo laikotarpiu paukščiai maitinami papildomai. Daugiausia gyvulinės kilmės baltymais.