Šiuo metu Robertui Wilsonui 77-eri, tačiau jo dienotvarkė prieštarauja biologiniams skaičiams: amerikiečių režisierius neketina keisti įpročių ir dirbti trumpiau nei 20 valandų per parą, vykdyti mažiau nei 5 projektus vienu metu ar nustoti visur vėluoti. Studijavęs teisę, vėliau baigęs architektūrą Wilsonas pasuko į scenos menus, kuriuose nuo pat pradžių ypatingą reikšmę skyrė ne žmonių, bet šviesų vaidmenims – didelė dalis jo režisūrinių reikalavimų skirti šviesų žaismo sąlygoms kurti. Jis dažnai vadinamas laiko ir erdvės architektu: skulptūriškas atlikėjų judėjimas, baltos šviesos ruožas mėlynoje erdvėje, minimalizmo ir absurdo dermė lėmė, kad Wilsono braižas atpažįstamas vos per kelias bet kurio spektaklio sekundes. Įdomiausia, kad ryškiausiu teatro avangardo kūrėju laikyto režisieriaus raiška šiandien pripažįstama ir garbinama visame pasaulyje, žmonės tūkstančiais veržiasi pamatyti jo darbų. Atrodo, jie tai daro ne tikėdamiesi išvysti kažką naujo, netikėto ar atrasti neregėtą visuomenės kritikos kampą, bet greičiau žinodami, jog spektaklis bus kokybiškas, laiko patikrintos stilistikos ir pasižymės akiai malonia estetika.

Panašios priežastys galėtų masinti ir Lietuvos ar jos svečių publiką užtvindyti naujausios Wilsono premjeros salę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šio režisieriaus pastatyta Giacomo Puccini’o opera „Turandot“ – LNOBT ir dar trijų užsienio teatrų koprodukcijos rezultatas, Madride pristatytas praėjusių metų lapkritį, o Vilniuje – pirmosiomis šio mėnesio dienomis. Spektaklis patvirtino pirmiau minėtą teoriją: „Turandot“ yra aukščiausios kokybės darbas, kuriame pinasi žiauri drama ir komedija, melsvõs ir baltõs šviesų derinius keičia raudonas ir juodas Turandot pasaulis, sulėtintas veiksmas juntamas kaip itin intensyvus, o vizualiai estetiški aktorių judesiai ne užgožia, bet sėkmingai keičia vaidybą išryškindami patį svarbiausią elementą operoje – muziką. „Turandot“ šiandien atrodo įdomiausias ir efektingiausias operos pastatymas LNOBT, į kurį nebaisu kviesti net ir šio žanro pakęsti negalinčius žmones – Wilsono kuriamos įtampos užgožia kitas, patirčių diktuojamas.

„Turandot“ spaudos konferencijos pradžioje režisierius patikino, kad kūryboje jo nedomina dvi temos – politika ir religija. Tačiau sekant jo kelią teatre ir bendražygių pasisakymus galima pastebėti, kad religinių aspektų vis dėlto būta. Vienas jų – religiniai siužetai ir ritualinė raiška. Pirmasis režisieriaus darbas LNOBT buvo Biblijos istorija paremta „Pasija pagal Joną“ (2007). 2015-aisiais jis pastatė „Pasiją pagal Adomą“ – turbūt taip išverstume Taline parodytos operos „Adam’s Passion“ pagal Arvo Pärto muziką pavadinimą. 2017-aisiais pasirodė opera „LUTHER dancing with the gods“, tarp kitų tekstų paremta ir Biblijos istorijomis bei Martino Lutherio tekstais. Šie spektakliai sceną išvydo XXI a., o pirmieji režisieriaus darbai, ypač sukurti jo įsteigtoje trupėje „Byrd Hoffman School of Byrds“, pasak kritiko Johno Rockwello, buvo labai arti religinio kulto. Pats Wilsonas religijos motyvus kūryboje greičiausiai paneigtų: daugybė su tikėjimais susijusių papročių taip įsišakniję visuomenėje, kad juos derėtų vadinti socialiniais, bet ne religiniais įpročiais. O šventosiose knygose aprašytas istorijas galima teisinti universaliais mitais, be kurių žmonija nesugebėtų išlikti.

Religija taip pat atsispindi Wilsono asmenybėje. Su režisieriumi dirbti svajoja ir (arba) dirba įvairiausi žmonės: aukštojo meno kūrėjai ir šalininkai, populiariosios kultūros žvaigždės, pradedantys menininkai, neprofesionalūs kūrėjai, vaikai, turintys negalias, – sąrašą galima tęsti. Beveik kiekvienas Wilsono kolega greta susižavėjimo jo spektakliais būtinai pamini ir nepaprastai sunkias darbo sąlygas, kurias turi pakelti režisieriaus idėjoms išsipildyti padedanti komanda. Tačiau daugybei tai neatrodo kliūtis, nes viską atsveria Wilsono kūrinių sėkmė bei jo pozicija – režisierius nė sekundės nesuabejoja tuo, ką daro. Meno pasaulyje tai nepaprastai svarbu: ten, kur viešpatauja amžina abejonė, kur troškimas būti suprastam eina lygiagrečiai su rizika būti pasmerktam ir vis dar egzistuoja menininko kaip visuomenės varguolio įvaizdis, nuostabu patekti į rankas žmogui, kuris visiškai pasitikėdamas savimi konkrečiai įvardija, ką turì daryti, – tai leidžia koncentruotis į kūrybą nekvestionuojant jos reikšmės ir prasmės. Greta to, anot Wilsono kolegų, režisierius pasižymi „mesijo aura“, kurią, turėdamas tamsesnių tikslų nei menas, galėtų lengvai panaudoti, pritraukdamas žmones į savo sektą ar kultą. Vienas geriausių tokią galią įrodančių pavyzdžių – 1972-aisiais Irane, Širazo meno festivalyje, statyto darbo „KA MOUNTAIN AND GUARDenia TERRACE“ kūrybos procesas, kai apie 30 atlikėjų ruošėsi 7 parų trukmės po atviru dangumi vyksiančiam renginiui, turėjusiam atvesti žiūrovus į sapnišką transą, ir galiausiai 28 iš jų atsidūrė ligoninėje dėl dehidratacijos. Šiandien projekte dalyvavę menininkai teigia, kad tokia patirtis turi įvairių pusių. Visgi sąmoningu žmonių kankinimu tokios darbo formos nepavadinčiau, nes tuomet ligoninėje atsidūrė ir Wilsonas, o nubudęs ir suvokęs esąs lovoje pats išsitraukė lašelinės adatas ir grįžo prie projekto. Kitaip tariant – tai menininkas, iš savęs reikalaujantis daugiau nei iš kitų.