fbpx

„Rivoli 59“ Paryžiuje: dialogai, istorijos ir voratinkliai

Silvija Butkutė

Atsimušiau kakta į duris – aklinai užrakintos. Nepastebėti jų sunku, vienintelės tokios visoje Rivoli gatvėje, pilnoje prabangių aukštosios mados parduotuvių, restoranų, ištaigingų grožio oazių. Įvairiomis spalvomis išmargintos, išraižytos, aprašinėtos medinės skvoto „Rivoli 59“ durys ramiausiai snaudė komercinės gatvės šurmuly tarp Luvro ir Paryžiaus miesto rotušės. Šiandien prie jų tykiai sėdėjo ir bedante burna šypsojosi tik vietinis benamis, save kaip tvirtovę aptvėręs plastikiniais krepšiais, pilnais per gyvenimą sukauptos mantos. Jam šyptelėjau ir aš: akimirksniu šį „tupiką“ sugretinau su prancūzų menininku Abrahamu Poinchevaliu, žymiu savo keistais performansais, kuriuose, pavyzdžiui, savaitę sėdi akmens riedulio viduje ar muziejaus lankytojų akivaizdoje kantriai peri vištos kiaušinius. Kantrybė, štai kur atsakymas, dingtelėjo man – tam, kas beldžia, bus atidaryta.

Ir išties kitą dieną dar iš tolo pamačiau, kaip pro plačiai atvertas duris įeina ir pastate dingsta žmonės. Vadinamas squatters„Rivoli 59“ – vienas didžiausių šiuolaikinio meno mėgėjų traukos centrų Paryžiuje. Prieš peržengdamas skvoto slenkstį, dar išorėje, užvertęs galvą jau gali pajusti, kad čia iš visos širdies švenčiami menas ir laisvė: balkonuose kyšo nudistai manekenai, spindi disko rutulys, driekiasi girliandos, stogą remia siurrealistiniai lipdiniai. Smalsuolius vidun vilioja skambūs pažadai: „Užeik – čia geriau ir linksmiau nei muziejuje“; „Kiečiausias dalykas, kurį pamatysi Paryžiuje! Ko lauki?“

Pastato sienos, lubos ir grindys padengtos tekstais, tapyba, piešinių eskizais, sraigtiniai laiptai įspūdingi kaip ir šešiuose aukštuose įsikūrusios studijos – kiekviename po penkias. Šiuo metu „Rivoli 59“ patalpas nuomojasi 20 menininkų, dar 10 jų 3–6 mėn. reziduoja. Čia randame ir sofutę pietų snauduliui, ir virtuvėlę prancūziškam skrebučiui išsikepti, ir plačią palangę prisėsti su taure raudonojo vyno. Visur zuja žmonės, didžiulis šurmulys, visi kaip pelės šmirinėja po studijų užkaborius, kaišioja smalsias nosis į rezidentų gyvenimus. Kiekvieno menininko studija skirtinga, atspindinti joje apsistojusiojo braižą ir kūrybinę dvasią. Kitaip nei galerijoje ar muziejuje, čia menas nėra suskirstytas pagal technikas, temas ar stilius. Visi darbai yra šiuolaikinio meno eksponatai, pradedant plačiaformačiais ekspresyvios dailės kūriniais, siurrealistinėmis skulptūromis, vitražais ir hiperrealistiškais portretais, baigiant visą „kambarį“ užimančiomis instaliacijomis arba kandžiomis popmeno citatomis. Įžengę pamatysite mozaikinę „Google“ versiją, terakotinius kiaulės snukius, šiuolaikines Turino drobulės interpretacijas, žinutę Cezanne’ui, teigiančią, kad jis šiknius… Nesupraskite neteisingai, kontrastai tarp eksponatų tokie dideli, kad visumoje tai – puiki paletė, atspindinti šiandieninės meno rinkos įvairovę ir tendencijas: nuo meistriškai atliktų darbų iki įžūlių eksperimentų – kiekvienam savo.

Kaip šis keistas pastatas išdygo tokioje geografiškai netikėtoje vietoje? 1999 m. trys menininkai Kalex, Gaspard’as ir Bruno (šmaikščiai save vadinę KGB) tiesiogine prasme įsilaužė į jau 15 metų apleistą pastatą Paryžiaus centre, iš patalpų išvalė balandžių mumijas, narkomanų švirkštus ir statybines nuolaužas. Užuot tapę skvoteriais (angl. squatters), tais, kurie okupuoja nenaudojamą svetimą nuosavybę, jie pasivadino skvotarteriais (angl. squarters), o savo grupę pavadino „Chez Robert, Électron Libre“ („Pas Robertą, laisvą dvasią“). Šie pramuštgalviai siekė a) atgaivinti apleistą vietą miesto centre, b) sukurti erdvę menininkams kurti, gyventi ir atsiskleisti, c) įrodyti, kad turi egzistuoti alternatyva tradicinėms meno institucijoms. Taip gana greitai pastatas Rivoli gatvėje tapo jų antraisiais namais ir kūrybiniu prieglobsčiu.

Deja, nepraėjus nė trims mėnesiams aktyvistai sulaukė valdžios sankcijų, jų išvengė tik dėl publikacijų paryžietiškoje spaudoje. Nors juos apgynė viešumas, darbuotis meno labui lengva nebuvo – po pasakojimo apie netikėtai atgijusį nenaudojamą pastatą miesto centre, iniciatyva buvo stebima pro didinamąjį stiklą. Tačiau atkaklūs „Rivoli 59“ įkūrėjai Paryžiaus miesto savivaldybėje tik jiems žinomu būdu surado idėjai simpatizuojantį politiką Bertrand’ą Delanoë, kuris pažadėjo, kad jei rinkimuose jį aplankys sėkmė, skvotas taps legalia meno studija, kurios menininkams daugiau nebereikės nerimauti. Pažadą šis žmogus tesėjo ir 2001 m. galerijos-studijos idėja tapo realybe. Po 2006-aisiais pradėtos renovacijos „Rivoli 59“ duris visuomenei vėl atvėrė 2009 m. ir iki šiol veikia kaip vienas lankomiausių Paryžiaus kultūrinių objektų.

2019-02-21