Marato mirtis (variacijos), sidabro atspaudas, 1992. Gyvasis paveikslas pagal Jacques-Luis Davido tapybos kūrinį. Gintauto Trimako nuotrauka
Ištraukos iš MO muziejaus projekto „Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų“

Rinktinės Istorijos

DAILĖ | Erika Grigoravičienė

NAUJOSIOS KOMUNIKACIJOS MOKYKLA

Sąjūdžio laikų „nekonvencionalaus“ meno kūrėjai norėjo visiems laikams sužlugdyti dailės mitą. <…> Naujosios komunikacijos mokyklą (NKM), išgalvotą instituciją netikram menui skleisti, 1991 m. sumanė dailėtyrininkas Ernestas Parulskis. Jis jau buvo girdėjęs apie pasaulyje vykstantį medijų technologijų perversmą ir atsiradusį internetą, bet Lietuvoje tada dar nebuvo net asmeninių kompiuterių. Kaip ne kartą istorijoje yra nutikę, NKM „tinklo“ nariai naujus, ateities technologijomis grįstus komunikacijos modelius išbandė pasitelkę senas medijas – paštą, afišų stulpus, dailės pa-rodų sales. <…> Virtualios mokyklos „dekanai“ ir „prorektoriai“ dažnai užsukdavo į Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetą. Kai 1988 m. jo vedėju tapo dailėtyrininkas ir dailininkas Linas Jablonskis, ši grafikos meno saugykla, kurios biuro patalpa atstojo ir skaityklą, virto dailininkų ir intelektualų traukos centru. Parulskis buvo nuolatinis svečias, pasak jo, NKM ir gimė berūkant Vilniaus universiteto kieme. Čia taip pat lankydavosi grafikai Rimtautas Gibavičius, Audrius Puipa, Rimvydas Bartkus, Giedrius Jonaitis, tapytojai Vytenis Jankūnas ir Linas Liandzbergis, fotografai Gintautas Trimakas ir Saulius Paukštys, žinomu rašytoju vėliau tapęs dailėtyrininkas Herkus Kunčius. Visi jie dalyvavo Jablonskio pradėtoje pašto meno akcijoje – vieni kitiems paštu siuntinėjo neįprastus savadarbius vokus ir atvirukus, kartais net su padirbtais ženklais, ir stebėjosi, kad šie vis dėlto pasiekia adresatus. Kunčius su Liandzbergiu 1989 m. įgyvendino projektus „Bendravimo menas“ (vaikščiojo po miestą, sėdėjo kavinėse kalbėdamiesi apie meną) ir „Sekretai“ (pagal sovietmečiu populiarų vaikų žaidimą slėpti žemėje po stiklais įvairias grožybes). Kabineto lankytojai dalyvavo ir Puipos gyvųjų paveikslų fotosesijose.

GYVIEJI PAVEIKSLAI

Puipos sumanytos fotosesijos priminė ir persirengėlių vakarėlius, ir filmo kūrimą – režisieriaus vadovaujamą kolektyvinį darbą. Jose dalyvavo būrys įvairių kartų dailininkų. Kostiumus skolino Lietuvos kino studija, Operos ir baleto teatras arba siuvo žmonos ir bičiulės. Visuose paveiksluose Puipa dalyvavo pats: pradžioje režisuodavo, stebėdavo iš šalies, o tuomet dažniausiai ir pats įkūnydavo pagrindinį herojų. Paveikslo imitavimo metu atsirasdavo ištisa nespalvotų analoginių fotografijų serija (daugumą darė Gintautas Trimakas). <…> Pirmasis paveikslas, „Kaltintojai“ (1992), buvo režisuojamas pagal tapytojo Raimundo Sližio dirbtuvėje aptiktą XIX a. pabaigos prancūzišką atviruką, vaizduojantį įprastą miestelėnų gyvenimo sceną – teismo antstolio užkluptus meilužius. Nuogas Puipa vaidino meilužį, aktorius Vidas Petkevičius – apgautąjį vyrą, Šarūnas Leonavičius, Giedrius Jonaitis ir Linas Jablonskis – antstolį ir liudininkus. Fotografija buvo skirta Vilniaus dailės parodų rūmuose rengiamos parodos plakatui. Panašaus siužeto „Užklupti meilužiai (Rugiuose)“ pagal galantiškų scenų dailininko François Boucher (Fransua Bušė, 1703–1770) litografiją fotografuoti rugių lauke. Puipa tąkart įkūnijo sutuoktinį, Vytenis Jankūnas – meilužį, o neištikimą žmoną – Lilija Puipienė ir garsi tapytoja abstrakcionistė Dalia Kasčiūnaitė.

Žymos: