fbpx

Rimvydas Stankevičius | Eilėraščiai

grupinė nuotrauka

Kaip jūs apibūdintumėte tikslinį savo
poezijos adresatą?.. (Iš interviu)

Štai vienuolis, apėjęs pasaulį
Vandens paviršiumi ir dar kartą –
Šokuodamas nuo šakelės ant šakelės
Pačiomis medžių viršūnėmis.

Štai vienuolis, pakartojęs
Ieties kelią į Kristaus širdį –
Per dūrio tankmę erškėčiuotą bridęs,
Jausmus ir skaidulas…

Štai vienuolis su dūzgiančiu aviliu
Vietoje burnos, vienuolis, vilkintis
Šiurkštų audros debesį vietoje abito,
Šventojo džiaugsmo pagautas
Žilagalvis abatas, balose ir
Ant stogų šokantis
Drauge su saulės zuikučiais…

Sesutės vienuolės dvynės,
Į vieną suaugusiais nimbais: „mylėk
Savo artimą“,

Sesutės vienuolės – gaspadinės,
Apskalbiančios ir aplopančios angelus,

Visai dar jaunas vienuolis,
Gebantis žvake prašviesti
Šiltinės užtamsintus viduramžius, praskrosti amžius,
Kalbėti žmonijai tiesiog į šiandieną, tiesiog
Į pasąmonę…

O štai aš – tas, kuriam kalbama –

Girtutėlė vapsva neaprėpiamuose
Rugpjūčio soduose –

Geltonsnapis novicijus,
Pasiryžęs vienu metu juos visus,

Jais visais sekti…

paryčiais

Baugiai gražu būtent tai,
Kas pasauliui seniai nebebūtina:

Į vilnones skaras paryčiais susisupusios moterys,
Šešėliuotomis lūpomis pučiančios į ugniakurą,
Juodi debesys raudoname danguje,

Be abejo – vėjas,

Atpustantis visokių
Tikrovei nepriklausančių fragmentų,
Retų augalų, nė trumpam neprigyjančių,
Nė akimirkai neprisiliečiančių
Žemės…

Jei užsimerki – sienojai,
Per naktis kliedintys sausais
Kinivarpų balsais, niekieno žingsniai ir

Dar kartą – vėjas,

Vogčiomis sklaidantis Dievo juodraščius,
Slapčia išnešiojantis šlapių plunksnų, dar niekad
Netartų žodžių kvapą…

O kaip tik šiuo metu –
Virpuliu bėga dūšelės
Įmigusių medžių viršūnėmis –
Virpa suvirpa oras prieš audrą,
Žvakė lange,
Voras ant veido…

Štai – jau kaukia kaukai,
Jau laka sidabrą vilkai
Iš beužsitraukiančios
Pilnaties eketės…

Baugiai gražus man be jų,
Be pusės savęs
Išmokęs gyventi pasaulis.

Seniai nebūtinas.

2017-01-20
Tags: