Spektaklio „Aš, Fojerbachas" (rež. Valentinas Masalskis, LNDT, 2006) scenografija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Martyna Jurkevičiūtė

RENATA VALČIK. NENUTRŪKSTANTIS RYŠYS

Su scenografe Renata Valčik susitikome dar šiltą rudens vakarą. Paklausta, ar vaikystėje lankydavosi teatre, kūrėja nustebina: „Pati neatmenu, man pasakojo tėvai, bet pirmas susidūrimas su „Lėlės“ teatru buvo pro ašaras. Užgesus šviesoms, pakilus uždangai aš pravirkau ir jie turėjo išvesti mane iš salės. Atsisakiau žiūrėti ir dar ilgai nėjau į teatrą. Sugrįžau jau būdama sąmoninga, šešiolikos metų.“ Teatrą atradusi paauglystėje, Renata jo nebepaleido – dar besimokydama dailės mokykloje nusprendė studijuoti scenografiją: sritį, kurioje susipina įvairūs menai. Šiandieną ji – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos teatro dailėje. 1995 m. kūrybinį kelią pradėjusi menininkė yra apipavidalinusi daugiau nei 50 spektaklių, scenografijas kūrė įvairiems teatro žanrams, dirbo su daugybe režisierių, skirtingomis komandomis teatro bei kino erdvėse. Perspektyvi, išradinga, sumani kūrėja žavi veiklumu ir energingumu. Tačiau, atviraudama apie savąjį pašaukimą, prasitaria, kad šiandieną rinktųsi kitokį kelią nei jaunystėje: „Dabar galbūt elgčiausi kitaip, tikrai norėčiau mokytis ko nors iš „grynųjų“ menų: tapybos ar grafikos, gal netgi skulptūros, gilintis į juos. Scenografiją pasilikčiau magistrantūros studijoms.“

Videomeno apžavai

Studijų metais Vilniaus dailės akademijoje Renata visiškai pasinėrė į mokslus, į visa, kas buvo susiję su teatro kultūra. Įdomu, kad jaunystėje dailininkę gana stipriai žavėjo videomenas. „Puikiai pamenu, kaip mano mokytojas Adomas Jacovskis paklausė: „Renata, ar tau nereikėtų apsispręsti, ką nori kurti: scenografiją ar videomeną?“ Anuomet jam atsakiau, jog negaliu pasirinkti, nes man viena su kitu labai susiję“, – pasakoja ji. 1995 m. mergina rado galimybių studijuoti Zalcburgo vasaros dailės akademijoje (Salzburg International Summeracademy of Fine Arts), vėliau – Diuseldorfo meno akademijoje (Kunstakaddemie Düsseldorf) pas profesorę Naną Hoover, kur ir susipažino su videomenu ir performansu, gilinosi į pasaulio postmoderniąją kultūrą ir iš esmės ją suvokė. Atradusi videomeną kaip dar vieną iš raiškos būdų, ji kurį laiką atsidėjo šiai sričiai; filmuotą medžiagą integruodama į scenografiją, trynė ribas tarp skirtingų disciplinų. Paskutinis XX a. dešimt-metis Lietuvoje – videomeno išpopuliarėjimo laikmetis, kai ypač daug menininkų juo susižavėjo ir kinematografiją jungė su klasikinėmis (tapybos, skulptūros) disciplinomis. Užsikrėtusi to meto tendencijomis, šiuo keliu pasuko ir Renata – baigusi magistro studijas, pirmiausia save išbandė būtent kinematografijoje: „Studijų laikotarpiu videomenas man buvo šviežias minčių gūsis. Tačiau 1999 m. kaip videomenininkė išvažiavau dirbti į Indiją. Atlikusi sutartą darbą, staiga, būdama svetimoj šaly su kamera rankose, supratau, jog „karalius nuogas“ – tai ne mano sritis. Ten su videomenu atsisveikinau.“ Suvokusi, kad geriausiai gali save atskleisti scenografijoje, po magistro studijų lietuvaitė su rusų–čekų kalbų žodynu rankose mokslų tęsti išvyko į Muzikos ir teatro akademiją Prahoje (DAMU). Tai ypač svarbi detalė Renatos biografijoje, nes studijos svetur, prestižiniame universitete, dirbant kartu su aktoriais ir režisieriais (ne vien prie maketų), padėjo menininkei suvokti teatro esmę bei specifiką. Prisimindama Prahos mokyklą, ji pasakoja: „Ten aš pajutau, kas yra teatras. Čekijoje, turinčioje mažiau gyventojų nei Lietuva, yra žymiai daugiau teatrų, kurių ženkli dalis – privatūs. Tačiau išvažiavusi ėmiau ilgėtis lietuviško teatro. Čekų teatre nemažai komercijos ir pramogos, man stigo mūsų poetinės simbolikos, pradėjau ypač vertinti tai, ką turime – lietuviška teatrinė kalba buvo visiškai kitokia. Suvokiau, kad esame poetai, linkę kalbėti alegorijomis, simboliais, o čekai – prozininkai.“

Artimesnė pažintis su teatru

Pirmieji menininkės darbai pasirodė jai tebesant jaunųjų kūrėjų gretose. Renata kartu su kitais akademijos studentais eksponavo savo kūrinius Prahos kvadrienalėje, taip pat tarptautinėje Baltijos regiono bienalėje Stokholme „ArtGenda ’98“, kur pristatė videoinstaliaciją. Pirmosios R. Valčik scenografijos buvo sukurtos Tarptautinio modernaus šokio festivalio spektakliams „Žodžių žaismas“ (1995) ir „Vienas ne vienas“ (1996). Vėliau kartu su Justinu Lingiu statytame spektaklyje „Freken Julija“ (1999) jauna menininkė, užleisdama erdvę suspindėti aktorių meistrystei, nepabūgo pasitelkti minimalistinių vizualinių sprendimų.

Studijuodama Čekijoje, scenografė susidūrė su itin sudėtingu teatro žanru – opera: Prahoje ji prisidėjo kuriant keletą operų (Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“, Pierre’o Beaumarchais „Figaro vedybos“), tačiau geriausiai R. Valčik išradingumą ir talentą atskleidė scenografija Bedřicho Smetanos nacionalinei čekų operai „Dvi našlės“ (2002) Ostravoje. Statyti spektaklį pakviesta savo dėstytojo kaip jo asistentė, o šiam pasitraukus likusi dirbti viena, menininkė pamena: „Padariusi vos vieną spektakliuką, gavau dviejų veiksmų operą, kurioje keičiasi visos dekoracijos, veikia apie 60 žmonių ir visiems jiems reikia sukurti nacionalinius kostiumus, vadinasi – studijuoti liaudies meną. Nebeturėjau kur trauktis, suvokiau, jog arba paskęsiu, arba išplauksiu.“ Nuovoki kūrėja operos kostiumus stilizavo, remdamasi svarbiausiomis čekų tautinio kostiumo taisyklėmis juos sušiuolaikino.