fbpx

Renaldas Gudauskas: Nuo nacionalinio saugumo iki kūrybinių eksperimentų

Kalbino Erika Drungytė

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – LNB), kurios ištakų reikėtų ieškoti 1919-ųjų Kaune, švenčia 100 metų jubiliejų. Šiandieną čia ant 60 km lentynmetrių saugomi milijonai leidinių, juose įrašytas ne vieno amžiaus minties ir kūrybos raidos kelias. Tai savotiškas mūsų kultūros DNR atitikmuo, nes iš vieno laiko į kitą buvo pernešamas genetinis kodas, leidęs ant jo pamato pastatyti nacijos rūmą – valstybę, kurioje gyvenusios ir tebegyvenančios tautos savitu, ypatingu, išskirtiniu būdu sulipdė Lietuvos identitetą, todėl jo išsaugojimas yra aukščiausias prioritetas. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, tačiau iš tiesų visų valstybių nacionalinių bibliotekų turtai net negretintini su bankų aukso fondais – pastarieji niekada neprilygs sukauptų žinių, patirčių, atradimų, meno lobynams. Apie tai kalbėjomės su LNB generaliniu direktoriumi Renaldu Gudausku – ne tik vadovo darbo kabinete, bet ir vaikštinėdami po įvairias erdves, kuriose kiekvieną minutę kažkas vyko: archyvų tvarkymas, leidinių restauravimas, paskaitos, seminarai, mokslinės konferencijos, skaitymas, naršymas internete, vaikų žaidimai ir dirbtuvės, ekskursijos, pasirengimas kino seansams, muzikos ir vaizdo įrašų darbams, diskusijoms, knygų pristatymams, parodų atidarymams bei daugybei kitų veiklų. Moderni biblioteka jau seniai nėra vien knygų saugykla ir skaityklų pastatas. Joje vyksta intensyvus visuomenės gyvenimas, susipina skirtingi interesai, poreikiai, ketinimai, bet pačia svarbiausia vertybe lieka skaitantis žmogus.

Prieš devynis metus tapote Lietuvos nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi. Tačiau… juk nebuvo pačios bibliotekos.

Kai atėjau dirbti, pirmas dalykas, kurį pamačiau – didžiulė baisi duobė. Ne metaforine, tiesiogine prasme. Bibliotekoje jau du metus vyko rekonstrukcija, tad man teko perimti sienas ir kelių aukštų gylio duobę. Tai buvo grandiozinis darbas, nes reikėjo ne tik taisyti daugybę gūdžiais jos statymo laikais palikto broko, bet ir galvoti apie mažiausiai pusšimčio metų perspektyvas, numatyti, kas ir kaip gali keistis, kokie poreikiai bei technologiniai iššūkiai laukia. Tad, kol vyko pokyčiai, negalėjome veikti pilna jėga, nors mūsų žmonės dirbo visai Lietuvai, įgyvendindami įvairias programas. Per tuos metus mąstėme, ką daryti, kad Biblioteka būtų sėkminga, nes pasaulyje daugybė jų užsidarė, tapo nereikalingos. Vienu geriausių, jei ne pačiu puikiausiu, bibliotekos modeliu laikiau Didžiosios Britanijos nacionalinę biblioteką (The British Library), tad teko daug bendrauti su tuomete jos vadove, svarstyti, spręsti, atrasti. Britų strategija padėjo geriau suprasti nacionalinės bibliotekos reikšmę, funkcijas, veiklas. Tiesa, neatėjau į šią sritį iš niekur. Dar iki nepriklausomybės atgavimo buvau aplankęs visas žymiausias pasaulio bibliotekas, turėjau ne tik teorinių žinių, bet ir praktikos – esu prisidėjęs prie svarbių objektų Vilniaus universitete įkūrimo.

LNB projektas buvo rekonstrukcinis, tad negalėjau galvoti apie naują statinį. Daug kas mano, kad Latvijos nacionalinė biblioteka – unikalus pastatas, šviesos pilies atitikmuo – yra tai, ko ir reikėjo šaliai. Sutinku, jog Gunnaro Birkerto architektūra fantastiška, idėja labai graži, tačiau drįstu abejoti funkcionalumo kokybe. Daugybė stiklinių paviršių taršiame mieste, gausybė patalpų, skirtų tūkstančiams skaitytojų, elektros ir šilumos energijos nuostoliai – mano galva, tai labai didelė prabanga. Juk naujoji visuomenė nesiveržia į biblioteką būriais, jai reikalingos visai kitokio pobūdžio paslaugos. Tad ramiai sakau – padarėme geriausia, ką galėjome. Duris atvėrėme 2016 m. – pastatas tarsi atgimė, šiuolaikiškai išspręstas ne tik išorinis jo sutvirtinimas, bet ir atsivėrė daugybė naujų galimybių lankytojams. Žmonės čia skaito, mokosi, dirba, rašo ne tik mokslinius darbus, tikriausiai ir kuria. Trečdalis lankytojų ateina į šviečiamuosius, kultūrinius, pilietinius renginius, mokslines konferencijas, pažiūrėti gerų filmų, pamatyti meno parodas. Tad mes ne tik rekonstravome, bet ir sukonstravome šią instituciją, kurią įveik­linome per tris metus ir dabar jau džiaugiamės išaugusiu jos prestižu, reikalingumu bei šiuolaikišku požiūriu. Juolab kad šiuo metu savo nacionalinę biblioteką rekonstruojantys estai atvyksta semtis patirties ir laiko mus pavyzdiniu modeliu.

Kokių savybių būtina turėti, kad pavyktų tokie grandioziniai darbai?

Kad aš ar kas kitas galėtų vadovauti šiai Biblio­tekai, o tiksliau – didžiuliam reiškiniui, pirmiausia reikia būti drąsiu. Be drąsos neįmanoma atskleisti kitų savo kompetencijų. Man teko dirbti daugybę skirtingiausių darbų. Buvau konsultantu ir vadovu, mokslininku ir Lietuvos atstovu UNESCO, Lietuvos Respublikos Prezidento, vėliau – Ministro Pirmininko patarėju, įvairių komisijų bei tarybų nariu, tačiau dabartinės pareigos man yra ypač svarbios ir įdomios. Nors tai milžiniška atsakomybė, bet tuo pačiu manimi pasitiki, galiu savo tautos labui veikti ne mažiau už politikus.

2019-12-20