fbpx

Reformacija, sąmonės performacija ir lietuviška tapatybė

Tomas Kiauka

Nieko nėra nuobodžiau už privalomus proginius minėjimus ar paminklų statymus. Jie nepasako nieko naujo, o tik toliau įtvirtina valdišką galios hierarchiją, kontroliuojant ir formuojant mūsų kultūrinę atmintį. Todėl kalbant apie Reformaciją, įvykusią prieš 500 metų, norisi ne paminėjimo, atkartojančio vadovėlines tiesas, bet paties reformuojančio minties gesto – mūsų kai kurių nusistovėjusių stereotipų peržvalgos reformuojančiu žvilgsniu. Kitu atveju šis tekstas neturi jokios prasmės. Kitu atveju ir po praeitį kapstytis beprasmiška, jeigu ji mums nieko nepasako apie mus pačius.

(Ne)tapatumas kaip vidaus ir išorės konfliktas

Leidžiantis į tokio gesto paieškas, tenka dar kartą pažvelgti į tai, kas nutiko prieš pusę tūkstančio metų. Mes gana gerai žinome tradicinius Reformacijos bruožus ir nuopelnus, nėra prasmės jų vardinti. Iš daugelio apibūdinimų pasirenku vieną – irgi gana įprastą klišę – „sąžinės laisvę“: Reformacija buvusi sąžinės išvadavimas nuo priespaudos, skelbia istorikai ir teologai. Apie kokią priespaudą kalbama?

Reformacijos ištakos, pirminis jos impulsas buvo ne tezės ant Vitenbergo katedros vartų – jos atsirado kaip tam tikro vidinio virsmo pasekmė. Pradžios reikėtų ieškoti vidinėje Martino Lutherio patirtyje. Tai vadinamasis bokšto išgyvenimas, su kuriuo siejamas jo tikėjimo lūžis, išprovokavęs Lutherį imtis keisti Bažnyčią.

Nors buvo išskirtinai uolus vienuolis, Lutheris kentėjo nuo beveik paranojiškos religinės baimės. Jis tikėjo, kaip tuo laiku buvo įprasta, kad Dievas esąs teisingas ir todėl privalės jį nubausti, nes kiek jis besistengtų, vis tiek nesijaučia viską padaręs, kad pelnytų Dievo malonę ir išganymą. Bokšto kamaraitėje skaitant Bibliją, laiško Romiečiams 3,17 eilutę, Martiną sukrečia visiškai naujas teksto prasmės suvokimas. „Teisusis gyvens iš tikėjimo“ – ši frazė jam atsivėrė kaip nusidėjėlį išteisinantis verdiktas ir nušvietė Dievą kita šviesa – tai ne baudžiantis, o mylintis ir atleidžiantis Dievas. Vidinis konfliktas išsisprendė: iki tol Martiną kamavo „purvina“ sąžinė, nes jis jautėsi atsakingas prieš tokį Dievą, kokiam atstovavo tuometė katalikų bažnyčia – piktam ir teisiančiam, nes teisingam – juk nusidėjėlius reikia bausti. Lutherio konfliktas kilo iš netapatumo, iš vidaus ir išorės priešpriešos, nes negalėjo suderinti atsakomybės prieš bažnyčios instituciją su savo sąžine. Ir laisvę patyrė, kai sąžinė tapo atsakinga pati prieš save – tiksliau – prieš joje patiriamą Dievą. Nuo šiol vidinis konfliktas persikėlė į išorę – prieš Lutherio manymu klaidingus bažnyčios mokymus ir praktikas. Užtai jis turėjo drąsos vėliau pasakyti: „Ne popiežiui, o Dievui reikia paklusti“. Tapatumo patirtis išlaisvino neregėtą drąsą veikti, nepaisant grėsmės gyvybei: „Čia aš stoviu, negaliu kitaip“, – legendinė Lutherio frazė, tapusi priežodžiu, kai, gresiant mirčiai, jis neatsisakė savo tikėjimo.

Kad ir kaip vertintume šį Lutherio išgyvenimą – o jų yra įvairių – viena galima tikrai pasakyti: minėtas potyris apvertė ne tik jo paties gyvenimą, bet ir davė galingą impulsą nemažai daliai krikščionijos, pakeitusiai tolesnę Europos istoriją. Tai galėjo nutikti tik todėl, kad panašias kančias patyrė ne vienas Lutheris, ir jiems, kaip ir Martinui, šis naujas Dievo suvokimas reiškė tikrą išsivadavimą. Visa išorinio spaudimo mašinerija, kuria disponavo tuometė bažnyčia, kurios pagalba buvo represuojami tikintieji, optimizuojant prekybą indulgencijomis, neteko galios, nes jau ne nuo išorinės institucijos priklausė tikinčiojo likimas – išganymas tapo tikėjimo patirtimi.

Sykiu tai padėjo pagrindus visiškai naujam tikinčiojo atsakomybės formavimuisi; ne prieš išorinę galią, bijant bausmės, bet prieš savo sąžinę, tiesiogiai atsiskaitant mylinčiam Dievui. Apšvietos epochoje, visuomenei sekuliarizuojantis, Dievo ir tikėjimo vaidmuo nunyko, bet atsakomybė prieš sąžinę, kaip pamatinis žmogaus tapatumo sandas, išliko. Gal iš čia tas kokybinis mentalitetų skirtumas tarp protestantiškų ir katalikiškų šalių, jeigu lygintume Skandinaviją su Europos pietumis? Gal mums įgrisęs „lietuviškų“ problemų kanonas atrodytų kitaip, jei Reformacija Lietuvoje būtų buvusi sėkminga?

Klausimai, suprantama, spekuliatyvūs, o mano žvilgsnis į problemą ganėtinai puristinis, visiškai ne istorinis, veikiau idealistinis. Tačiau ir neturiu tikslo parodyti, kaip viskas buvo „iš tikro“, o tik, išryškinus vieną aspektą, pasvarstyti, kodėl kai kurie dalykai, prisimenant mūsų chroniškas problemas, yra tokie, o ne kitokie. Mano hipotezė paprasta: mūsų atsakomybei prieš sąžinę nepavyko susiformuoti, t. y. mus veikia išorinė galia, bausmės baimė ir iš jos kylantis noras pasirodyti ne tuo, kuo esame iš tikrųjų. Tai tas pats vidaus ir išorės konfliktas, netapatumo išraiška.

Žvilgsnį norėčiau nukreipti į keletą mūsų kultūrinės atminties ypatumų, signalizuojančių mūsų tapatybinį stovį, iliustruojančių mūsų vidaus ir išorės santykius. Abu jie stipriai siejasi su Reformacija, ir abu jie sako – kiekvienas skirtingai – tą patį: mes konflikte su savimi, nes norime atrodyti, bet ne būti.

2018-02-23