Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Eglė Petreikienė

RAMINTA LAMPSATYTĖ: NESU „LIETUVIŲ KILMĖS“, ESU LIETUVĖ

Neįtikėtinos vertės dovanas kartais įteikia gyvenimo režisierius Atsitiktinumas“, – mąstau apie naują pažintį su išskirtine asmenybe, įspūdingais laiptais kopdama į secesijos laikus menančio namo trečiąjį aukštą. Besižvalgydama į čerpinius Berlyno Mitės stogus, pasijuntu lyg skruzdė, netyčia pakliuvusi į Pergamono muziejų. Tą „menko priešais didį“ pojūtį dar labiau sustiprina profesorės Ramintos Lampsatytės butas-studija, veikiau primenanti kolekcininko šventovę nei šeimos namus: šimtai knygų, daugybė šiuolaikinio meno kūrinių, natūraliai radusių vietą tarp antikvarinių baldų ir daiktų, afrikietiškų kaukių ir svarbiausio dėmens skoningame interjere – muzikos instrumentų: seno klavesino, dar senesnio klavikordo bei dviejų fortepijonų. Juodu laku tviskantis klasikinis gražuolis draugiškai dalinasi erdve su iš kažkokio Kauno garažo išgelbėtu meistrystės stebuklu, dekoruotu žvakidėmis bei įspūdingais raižiniais. Jautrūs talentingos pianistės pirštai smalsiems svečiams mielai demonstruoja kiekvieno jų unikalų skambesį. Netrukus vokalo pamokų čia užsuks jauna solistė iš Niujorko, rytoj – užsiėmimai kitai dainininkei iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. Intensyvioje R. Lampsatytės dienotvarkėje teturime valandą pokalbiui, kuris, kaip paaiškėja, bus toks pat tirštas spalvų bei emocijų, kaip ir šių namų siela.

Muzikos profesorė R. Lampsatytė gali didžiuotis esanti geriausių pasaulyje vokalo mokytojų dešimtuke. Iki tokio edukologinio talento pripažinimo neturtingų lietuvių emigrantų dukra, gimusi Amerikoje, nuėjo nelengvą kelią.

Ramintos tėvai – klaipėdietis Jurgis Lampsatis ir biržietė Palmyra Kutraitė – buvo mokytojai, dirbo Linkuvos, Šilutės ir Joniškio gimnazijose. Augę penkiavaikėse šeimose jiedu buvo pirmieji, įgiję aukštąjį išsilavinimą. Mama studijavo anglistiką Rygos universitete, tėtis po studijų Klaipėdos mokytojų seminarijoje dirbo muzikos ir vokiečių kalbos mokytoju. Abu iš evangelikų šeimų, kurių Lietuvoje tėra vienas procentas: ji – reformatė, jis – liuteronas. Susitiko Šilutėje, kur abu mokytojavo. Susituokė, susilaukė dukrytės Renatos, tačiau ji karo metais mirė nuo meningito ir džiovos, šeimai besitraukiant iš Lietuvos į Vokietiją. Po vienintelio vaiko netekties ir gniuždančių pokario patirčių (jų tėvus ištrėmė į Sibirą, brolius sušaudė miške) 1949 m. Lampsačių šeima nusprendė palikti Europą – padavė prašymus emigruoti į Australiją bei Pietų ir Šiaurės Amerikas. Teigiamas atsakymas greičiausiai atėjo iš JAV, todėl jie išvyko į lietuvių egzodo sostinę Čikagą. Čia gimė Raminta. Ji baigė ne tik šeštadieninę lituanistinę mokyklą, bet ir lietuvišką abitūrą. Groti pianinu mokėsi pas Antaną Naką ir Aleksandrą Kučiūną, baleto – pas Simą Velbasį, dailės – pas Antaną Rūkštelę. Lankė tautinių šokių bei kanklių užsiėmimus, bažnytinę mokyklą. Tuo metu Čikagoje buvo gal 20 katalikų parapijų ir tik 3 evangelikų. Ramintos mama lituanistinėje gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, literatūrą ir geografiją, parengė ir išleido lietuvių kalbos žodyną. Tėtis nenorėjo mokyti „baisaus“ Amerikos jaunimo, todėl įsidarbino braižytoju lietuvių inžinerinėje kompanijoje „Venta“, be to, jis buvo choro dirigentas, organizuodavo giesmių vakarus, tad mergaitė su žinomais operos solistais susipažino dar visai mažytė.

Mokykloje jai teko patirti patyčias dėl tikėjimo. Tikrai aukšto lygio lietuvių gimnazija Čikagoje priklausė jėzuitams, o Raminta joje – vienintelė mokinė evangelikė, į kurią daugelis žiūrėjo kaip į raupsuotąją. Vietoj kai kurių pamokų ji mieliau eidavo pas A. Rūkštelę, nes norėjo daugiau dailės, skaitydavo knygas arba lankydavosi pas Algimantą Kezį, kuris buvo vienintelis tolerantiškas mokytojas. Kai žegnodavosi, iš jos šaipydavosi ne tik vaikai, bet ir kunigai. Mergaitei sakydavo, kad ji ne krikščionė, jos mamai – kad evangelikų santuoka negalioja, o Raminta – nesantuokinis vaikas. Nepaisant slogių patirčių, peršokusi dvi klases, R. Lampsatytė ir amerikiečių, ir lietuvių gimnazijas baigė geriausiais pažymiais. Pradėjo mokytis universitete būdama šešiolikos.

Esate apdovanota daugybe talentų – vaikystėje šokote baletą, nuo mažens grojate, tapote, mėgstate meninę fotografiją. Kas paskatino studijoms ir savo profesinei veiklai pasirinkti būtent muziką?

Galbūt muzika buvo mano didžiausias talentas. Man sekėsi konkursuose, gaudavau stipendijas. Būdama vienuolikos, dar su kasytėmis, akomponavau „Metropolitan“ operos solistų rečitaliuose – Algirdui Braziui, pirmajam lietuviui „Metropolitane“, vėliau – Lilijai Šukytei. Su ja labai daug dirbome. Studijas rinkausi tarp muzikos ir lyginamosios literatūros, kuri man taip pat patiko, nes moku daug kalbų: laisvai bendrauju angliškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai, gana gerai – rusiškai, ispaniškai, skaitau čekiškai, lenkiškai ir portugališkai. Esu pradžiamokslė sanskrite, bet jis man taip pat įdomus. Mėgstu analizuoti, lyginti, tačiau muzika mane lydėjo nuo pat vaikystės. Tėveliai sakė, kad kūdikystėje dažnai rėkdavau, tačiau nutildavau vos tik bažnyčioje užgrojus vargonams. Labai gerai sutariau su tėveliu, o mamytė buvo dvasiškai nusilpusi nuo karo traumų. Ji neatlaikė likimo smūgių – tėvų ir giminių tremties į Sibirą, pirmagimio vaiko mirties. Būdama paauglė supratau, kad mama serga neuroze. Ėmiau studijuoti psichoanalitiką. Turėjau puikų vokiečių kalbos mokytoją žydą Elisą Leviną, kuris dažniausiai mokydavo mane vieną, nes kiti taip manęs ir nepasivijo. Su juo išnagrinėjome S. Freudą ir C. Jungą, kai buvau vos trylikos. Savo galvoje atlikau mamytės analizę. Tėtis – švelnus, jautrus žmogus, aš jam buvau gyvenimo prasmė ir galimybė ištverti žmonos ligą. Mudu turėjome stiprų ryšį, gal todėl, kad jis buvo muzikas. Mama darėsi vis žiauresnė. Jeigu pagrodavau pianinu dvi ar tris minutes trumpiau, turėdavau pusvalandį klūpėti ant kietų žirnių, verkdavau, kol sugrįždavo tėtis. Tik kelios minutės! Nors kitą dieną skambindavau valanda ilgiau, nes to pati norėdavau. Mamos verčiama turėjau visko daryti dukart daugiau, netgi valgyti. Net ir mano regėjimas dvejinosi – kūnas tarsi sakė, kad turiu būti dviguba. Supratau, kodėl mama turėjo daiktų kaupimo maniją: visas sklepas buvo pilnas šiukšlių kaip ir jos pasąmonė. Tos šiukšlės – jos vidinis skurdas. Tik po mamos mirties mes su vyru viską galėjome išvalyti ir išvežti. Todėl taip stipriai ir sparčiai mokiausi, kad šešiolikos galėčiau išdumti iš namų. Tai buvo mano pirmas tikslas.

Kai išvažiavote, turbūt jūsų tėčiui buvo labai sunku?

Tikriausiai. Gana greitai po to mamytė mirė, ir jam palengvėjo. Tėtis ją mylėjo. Ji buvo tikra gražuolė, įdomi asmenybė, daug skaitė, turėjo didelį pedagoginį talentą, kurį, manau, iš jos paveldėjau. Jai reikėjo eiti pas psichologus, bet pokario metais tai nebuvo įprasta – mama nenorėjo pasirodyti beprotė. Įdomus dalykas: jaunystėje ji buvo įsimylėjusi indą. Kai į Rygą atvažiavo Uday’iaus Shankaro šokių grupė iš Indijos, kurioje tuo metu grojo jaunasis Ravis Shankaras, mama buvo jų vertėja į latvių ir lietuvių kalbas. Ji įsimylėjo Vishnudassą Shirali’į, grojusį tabla tarangu [melodinės perkusijos indų muzikos instrumentas – E. P.]. Jiedu sutarė, kad drauge pabėgs į Indiją. Mamai į rankas pakliuvo knyga apie tai, kaip negerai, kai europietės išteka už kitataučių, kaip baigiasi tokios vedybos – buvo manoma, kad indų šeimos niekada europiečių nepriims. Tas leidinys buvo vokiškas, o tėtis dėstė vokiečių kalbą. Per šią knygą jie susipažino, vienas kitam patiko, mama nebenuėjo į susitikimą su Vishnudassu ir niekur nepabėgo. Bet kai palaidojo pirmagimę dukrytę, tikriausiai jautė kaltę, nes tebemylėjo tą indą. Mylėjo jį iki pat mirties.

Gimėte ir augote Amerikoje, bet gyvenate Europoje. Ar „milijono galimybių šalį“ iškeitėte į senąjį žemyną dėl slegiančių vaikystės patirčių?

Amerikos nekenčiau nuo pat mažens. Mokykloje man buvo nepriimtini tie amerikonizmai: kas rytą reikėdavo atsistoti ir pagerbti Amerikos vėliavą, sukalbėti kažkokius žodžius, kuriuos pratylėdavau. Laukiau pirmos progos išsprukti, negalėjau išturėti. Amerikiečiai – paviršutiniški žmonės. Mano tėveliai buvo labai neturtingi, gyvenome juodaodžių rajone. Jie man patiko, kaip ir žydai, nes galėjau jais pasitikėti. Amerikoje taip yra: šiandien esi geriausias draugas, bet rytoj tave užmirš. Tad mano antrasis tikslas buvo ją palikti.

Gavau keletą stipendijų studijuoti Valparaiso universitete. Tai buvo pažangiausia evangelikų aukštoji mokykla Valstijose, kurioje šalia kitų disciplinų buvo dėstomas ir bažnytinis menas. Baigiau germanistiką ir koncertinį fortepijoną, tačiau dar rinkausi ir teologijos, prancūzų kalbos, literatūros kursus. Vasaromis lankiau ir kitus, katalikiškus, universitetus – Lojolos, De Polio ir Ruzvelto, nors šis buvo laikomas komunistinės pakraipos. Gavusi Fulbrighto stipendiją studijoms Berlyne pagaliau ištrūkau iš Amerikos. Norėjau rašyti disertaciją. Ji aprėpė muzikologijos, germanistikos ir anglistikos sritis, nes tuo metu reikėjo rinktis tris šakas. Vėliau Mozarteumo universitete Zalc­burge lankiau kamerinės muzikos studijas, todėl esu meninių dainų ir operos profesorė, galinti dėstyti muzikologiją bei performanso meną. Anuomet moteris turėjo būti labiau kvalifikuota nei vyras, nors ir dabar tikriausiai taip pat. Dvidešimt septynerių apsigyniau daktaro laipsnį, gavau pilną profesūrą Hamburgo muzikos ir teatro universitete – geriausioje vietoje, kokia tik gali būti Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje. Pilną profesoriaus etatą sudaro 18 akademinių valandų per savaitę, 4 mėnesiai apmokėtų atostogų. Ši darbo vieta turėjo ketverių metų bandomąjį laikotarpį (dabar tik vieneri), kurį sėkmingai išlaikiusi visam gyvenimui turiu geriausią darbą, apie kurį kiti svajoja. Jį gavau, nes buvau labai kvalifikuota. Iki tol šiame universitete nebuvo nė vienos moters profesorės. Opera – vyrų žanras, kaip ir dirigavimas. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų Mirga Gražinytė dabar visur žinoma kaip geriausia dirigentė.

Dirbu Hamburge, nors gyvenu Berlyne, kurį labai myliu, nes jame visuomet tvyro lengvas chaosas. Hamburgas – turtingiausias Vokietijos miestas, jame gyventi brangu ir neįdomu: čia įsikūrę elegantiški pirkliai, besipuikuojantys savo turtais, ir labai prastas oras, nuolat lyja. Nuo Berlyno iki Hamburgo – pusantros valandos kelio, tad per savaitę tik vieną naktį tenka pernakvoti ne namie. Labai daug koncertuoju. Jei turiu koncertinių kelionių, galiu iš anksto padirbėjusi su studentais važiuoti kada ir kur tik noriu. Įsivaizduokite, ten dėstau tiek metų, ir vis dar esu vienintelė moteris profesorė operos studijų programoje. Kai pradėjau dirbti, buvau ir vienintelė atvykėlė. Dabar šiame universitete 80 procentų profesorių yra užsieniečiai ir mokosi 90 procentų studentų iš užsienio šalių. Vokietijoje mokslas nemokamas – ir bakalauro, ir magistro, ir daktaro studijos, labai aukštas jų lygis. Žinau net dvidešimt tris lietuvius, kurie atvyko į Hamburgą, baigė mokslus, gavo gerus darbus. Kai kas Lietuvoje pyksta, kad pasikviečiu talentingus studentus, bet gabiausiems reikia suteikti geriausias vietas. O Lietuvoje aukštojo muzikinio lavinimo lygis yra vidutinis.

Mokyti atlikėjus vokalo jus kviečia teat­rai, akademijos, universitetai ar patys solistai nori jūsų pamokų?

Į Peterburgą pakvietė Marijos teatras, į Braziliją – universitetas „Belo Horizonte“. Gavau kvietimus iš Paryžiaus konservatorijos, „La Scala“ teatro Milane bei pačios geriausios aukštosios muzikos mokyklos visoje Kinijoje – Pekino centrinės konservatorijos. Jie kažkaip apie mane sužino, kas nors rekomenduoja. Svarbu turėti daktaro laipsnį ir profesoriaus statusą.

Kadangi dirbu su operos solistais, pastebėjau, kad dainininkai iš Lietuvos atvyksta ne visai gerai paruošti. Kadangi dramatinio repertuaro imasi per anksti, kartais atsiranda balso stygų mazgelių ir jiems tenka darytis operacijas. Neturiu ypatingo balso, tačiau vidumi jaučiu, kaip reikia dainuoti. Kai sužinau, kad yra gabių žmonių, tuomet su jais dirbu. Jeigu jie nori studijuoti užsienyje, patariu, kur geriausi profesoriai. Tik­rai yra labai daug blogų vokalo mokytojų. Ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti gerus Europoje ir ant kitos – Amerikoje. Jauniems dainininkams sunku. Kai kurie dainuoja natūraliai ir jiems nereikia mokytojo, bet vėliau, kai metams bėgant balsas keičiasi, jie nežino, ką daryti. Noriu išmokyti dainuoti, kad tikrai nesugadintų savo balsų, galėtų baigti studijas ir susirasti darbo. Pati turėjau ir prastų fortepijono profesorių, ir genialių. Linkiu kiekvienam iš karto pakliūti pas gerą ir taip sutaupyti tris ar keturis pasirengimo metus. Dainininkų karjera trunka tol, kol jie sulaukia penkiasdešimties, o studijas baigia būdami dvidešimt aštuonerių. Lieka ne toks jau ilgas tarpsnis, todėl brangūs kiekvieni metai. Norintieji studijuoti Niujorke, Džiulijardo ar Manhatano muzikos mokyklose, nežino, kaip prisistatyti. Beveik visi teatrai Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje – o jų yra septyniasdešimt trys – ieško jaunų talentų, ir galima gauti darbo, jei esi tinkamai pasiruošęs. Svarbu ne tik puikus balsas, reikia žinoti, kaip apsirengti, kaip turi atrodyti biografija, koks repertuaras, kokios reikalingos kalbos. Dažniausiai jaunuoliai, net ir baigę geriausias mokyklas, neturi jokio supratimo. Mano uždavinys juos parengti ir išmokyti prisistatyti. Žinau visas stipriausias agentūras. Turiu gražų butą-studiją Berlyne, kuriame lankosi agentai. Juos pavaišinu ir jie pakankamai daug laiko skiria tiems dainininkams, kuriuos pristatau. Niekada nerekomenduoju prastų, nes noriu išsaugoti savo gerą vardą. Jeigu jau ką nors pasiūlau, agentūros atkreipia dėmesį. Kartais prašo palaukti metus ar ką nors truputėlį pakeisti. Kai ką nors „išgydau“, kai išgelbėju jauną talentą, kurio karjera galėjo baigtis dar neprasidėjusi, apima didelis pasitenkinimas.

Pakalbėkim apie mecenatystę. Iš kur kyla noras globoti ir parodyti pasauliui jaunus talentus, lietuvių menininkus, juos paremti?

Tai vydūniška filosofija. Mano tėveliai pažinojo Vydūną ir mane augino jo dvasia. Priklausau Vydūno draugijai. Kai studijavau, man labai daug kas padėjo: kunigas Kazimieras Senkus, kuris pernai mirė, sulaukęs šimto vienerių, žymus fotografas kunigas Algimantas Kezys, prancūzų literatūros žinovas Jonas Grinius bei kiti Miuncheno lietuvių bendruomenės žmonės. Tada sau širdy pažadėjau: kai uždirbsiu koncertuodama ir būdama profesorė, paremsiu Lietuvos jaunimą. Pati mažiausia mano parama – konsultacijos: visi lietuviai gali gauti mano pamoką veltui (standartinė kaina būtų 50 eurų). Suteikiu mokiniams galimybę apsistoti pas mane Berlyne ar Vilniuje. Neturiu finansinių problemų, todėl duodu stipendijas ir noriu padėti, bet tikrai atskiriu, jei kas mėgina mane išnaudoti.

Šiuo metu globoju keletą išskirtinai talentingų jaunų žmonių. Palangiškės pianistės Ieva ir Augustė Petkūnaitės labai darbščios, nesugadintos, groja stebuklingai. Jų tėtis – liuteronų kunigas, mama – vargonininkė. Inteligentiškos dvynukės visapusiškai imlios – galėjo studijuoti bet ką. Man teko šiek tiek jas mokyti. Vos įstojusios į Freiburgo muzikos universitetą laimėjo rimtą konkursą kaip fortepijoninis duetas. Apsidžiaugiau sužinojusi, kad Klaipėdoje turiu nepaprastai gabią penkiolikmetę antros eilės pusseserę Ugnę Lamsaitytę, kuri jau yra laimėjusi 27 fortepijono konkursus. Nuvežiau ją į Džiulijardo muzikos mokyklą, kurioje po perklausos pasakė, kad ją mielai priimtų. Tą patį išgirdome ir Vienos konservatorijoje, bet Ugnės tėvai nori, kad duktė pirmiau pabaigtų gimnaziją Lietuvoje. Neseniai susipažinau su be galo talentingu dešimtmečiu dailininku Kasparu Jasu, taip pat iš Palangos. Padėsiu ir jam, suorganizuosiu Kasparo parodas Lietuvoje ir galbūt Niujorke. Man labai smagu, kad Klaipėdos krašte turime tokio gabaus jaunimo.

Daugiau nei prieš trisdešimt metų mažame Vokietijos miestelyje Fiorume (Vöhrum), tarp Braunšveigo ir Hanoverio, rėmėjų pastangomis buvo pastatyta kamerinės muzikos salė „Vöhrumhaus No 5“, talpinanti 150 žiūrovų. Šį mano sumanymą parėmė farmacininkė Heidi Spenke’ė. Vokiečių vaistininkai paprastai būna labai turtingi. Dviejų metrų ūgio moteris neturėjo šeimos, nes neatsirado nė vieno jos geidžiančio vyro, tad ji savo uždirbtus pinigus leisdavo geriems tikslams. Heidi’ei patiko mintis, kad jos turimoje didelėje erdvėje gali vykti kamerinės muzikos festivalis. Vienas bičiulis architektas suprojektavo ir pastatė salę, o ji apmokėjo darbus, nupirko fortepijoną. Mecenatė palaikė visas mano idėjas: pasakiau, kad dainininkams reikia penkių tualetų ir kambario skaitymams su židiniu, viskas buvo įgyvendinta. Fiorume jau trisdešimt penkerius metų vyksta kamerinės muzikos koncertai. „Vöhrumhaus No 5“ kaip oficiali įstaiga turi galimybę kviesti lietuvių atlikėjus ir menininkus į Vokietiją. Yra patalpos, kuriose atvykėliai gali gyventi. Tarybiniais laikais mes Vilniaus kvartetą dvylika kartų iškvietėme be „Goskoncerto“ žinios. Privačiai pakviesti muzikantai galėjo užsidirbti. Pavyzdžiui, šis kvartetas grojo modernaus baleto spektaklyje, kuris buvo parodytas dvidešimt aštuonis kartus. Esame kvietę ir Vilniaus kamerinį orkestrą, ir Donatą Katkų. Darėme lietuvių menininkų tapybos bei fotografijų parodas. Kai kurie atvykėliai pasiliko Vokietijoje, pavyzdžiui, kaunietis pantomimos aktorius Zigmas Kūdra, Marcelio Marceau mokinys, geriausias Lietuvos mimas – paprašė prieglobsčio ir jį gavo.

Kai važinėjau į Lietuvą, gabendavau visokius dalykus. Dėl to iš manęs net draugai ir mano vyras šaipėsi. Vežiau sintezatorių, puikią „Yamaha“ garso įrangą, kad galėtume įrašinėti plokšteles, apsieidami be „Melodijos“, tarybinės garso įrašų studijos, paslaugų. Pirmojoje Broniaus Kutavičiaus plokštelėje, išleistoje lietuviškai ir angliškai, nebuvo rusų kalbos, nors „Melodija“ dar gyvavo. Išvežiau į Vakarus daugelio lietuvių aristokratų dokumentus bei karūnas.

Karūnas? Turite galvoje kilmės patvirtinimo dokumentus?

Ne, tikras karūnas. Po to iškviesdavau jų savininkus į Vokietiją, kur jie atgaudavo savo titulus.

Gal galima sužinoti bent vieną pavardę?

Be abejo. Pavyzdžiui, jaunas grafas smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. Padėjau jam surengti 28 koncertus Vokietijoje ir Prancūzijoje. Martyną labai rėmė jo močiutė, garsi lietuvių smuikininkė Elena Strazdaitė Bekerienė. Jis tikrai gabus. Dabar gyvena Hamburge ir dirba su vaikais muzikos mokykloje.

Minėjote, kad jūsų kaimynystėje gyveno Martyno tėvas, dailininkas Algimantas Švėgžda. Dažnai bendraudavote?

Algis sunkiai sirgo vėžiu, neteko vieno inksto. Emigravo iš Lietuvos ir apsigyveno Rytų Berlyne, kur jam atliko operaciją. Draugavom visą devintą dešimtmetį, daug bendravome. Nupirkdavau jam visų reikiamų medžiagų kūrybai, ko tik reikėjo. Ypač sudėtinga buvo gauti vario. Už tai jis man padovanojo savo kūrinių. Taip susipažinau su Algio sūnumi Martynu ir visa jo šeima.

Remiate ne tik muzikus, bet ir dailininkus, kitus meno žmones?

Man labai įdomus ryšys tarp muzikos ir dailės. Turiu sinesteziją – muzikoje matau spalvas, gal todėl man šie du menai dera kartu. Jau daug metų rengiu koncertų ciklus ir visuomet jiems pritaikau parodas. Stengiuosi atrasti, kokie meno kūriniai tinka prie tam tikros muzikos. Tokiuose renginiuose žmonės perka ne tik bilietus į koncertą, bet ir paveikslus. Tada mane apima dvigubas džiaugsmas. Šiuo metu man labai svarbus dviejų lietuvių moterų kūrybinis palikimas – Aldonos Gustas ir Aliutės Mečys.

Pažinojote A. Mečys asmeniškai?

Labai artimai. Ji gal dvidešimt penkerius metus draugavo su labai garsiu kompozitoriumi György Ligeti’u, kuris buvo mano kolega, kompozicijos profesorius Hamburgo muzikos universitete. Tuo metu turėjau vieną studentę – gražuolę prancūzę, dvidešimt trejų metų. György’iui buvo beveik septyniasdešimt. Prancūzaitė gyrėsi, kad ji Ligeti’o draugė, o aš galvojau: „Kas čia dabar?“ Nors Aliutė nekalbėjo lietuviškai, bet lietuvybė jai buvo labai svarbi, tad ji lankydavosi lietuvių bendruomenės susirinkimuose. Kartą atėjusi išsipasakojo: „Toji panelė sako, kad ji dabar draugauja su György’iu, bet labai didelę gyvenimo dalį su juo praleidau aš.“ Jai buvo skaudu, nes mylimasis ją paliko dėl jaunutės studentės, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, netrukus metė seną profesorių. Likęs vienas Ligetis ėmė sirguliuoti ir netrukus sugrįžo pas savo žmoną, kurios buvo nematęs, regis, keturiasdešimt metų. Tačiau ilgiausią laiką jo partnerė buvo Aliutė. Ji pasakojo, kaip jiedu susitiko Darmštate, o vėliau kartu apsigyveno Hamburge: ji kūrė scenovaizdžius ir kostiumus G. Ligeti’o operai „Didysis siaubūnas“ (Le Grand Macabre). Didžiausia Aliutės problema buvo jos tėvas, tikras nacis, tarnavęs SS dalinyje. Jis suvokietino savo pavardę – vietoj Mečys pasivadindamas Meczies, neleido dukrai nieko sužinoti apie Lietuvą, todėl ji ir neišmoko lietuviškai. Jis buvo „vokietesnis“ už tikrą vokietį. Kai paauglystėje Aliutė tą patyrė, ji paliko savo šeimą. Mudvi draugavome, ji dažnai kviesdavosi mane į savo studiją, mūsų vestuvėms padovanojo vieną savo darbą. Buvo tokia hipė kaip aš – turėjo ilgus gražius plaukus, kuriuos susirišdavo spalvingomis skaromis. Gyveno viename iš įdomesnių Hamburgo rajonų, panašių į Berlyną – Šancenfyrtelyje (Schanzenviertel), Lippmannstraße gatvėje, kurioje buvo mano mėgiamiausia kavinė po liepomis „Unter den Linden“. Dažniausiai mes susitikdavome ten arba jos hipiškame bute ir gurkšnodamos vyną kalbėdavomės apie gyvenimą. Pamenu, buvo 2013-ųjų balandis. Norėjau pirkti patikusį Aliutės darbą, tai užsukau pas ją, paskambinau į duris – niekas neįsileidžia. Ėmiau belstis pas visus kaimynus. Vieni senukai pasakė, kad ji vasario mėnesį netikėtai mirė, nors dar tos lemtingos dienos išvakarėse jie kartu su Aliute valgė ir gėrė vyną. Baisiausiai susijaudinau. Galima numanyti, kad ji nusižudė, nors nėra visiškai aišku. Buvo sveika, niekuo nesirgo. Vienu metu jai grėsė netekti regos, bet Aliutė kurį laiką draugavo su italu akių gydytoju, kuris padarė operaciją ir ji vėl galėjo tapyti. Žinau, kad jautė neviltį, kai išsiskyrė su Ligeti’u. Aliutės kūną rado kaimynai, kuriems ji iš vakaro buvo palikusi savo buto raktą. Šie žmonės man leido įeiti ir pasiimti ką noriu, nes už kelių dienų būtų atėję šiukšlių tvarkytojai ir viską išvežę. Radau jos laiškus mylimajam Ligeti’ui, kurie dabar saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvuose. Priglaudžiau virš penkių šimtų eskizų, visas kaukes, sukneles, kailinius, laikrodį, jos knygas. Kartu su Skaidra Žeižyte prikrovėme pilną mašiną ir išvežėme. Visą šios dailininkės palikimą perdaviau į Kauną – „Aukso pjūvio“ galerininkei Lolitai Vyžintienei ir M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Viena laiptine toliau Aliutė turėjo studiją, kurios rakto kaimynams nepaliko. Sakė, kad jos bičiulis italas ten rastus darbus atidavė Dailininkų paveldo forumui (Forum für Künstlernachlässe), kuriam žmonės dovanoja savo ar artimųjų meno kūrinius, dažniausiai ne itin rimtus. Šis fondas meno darbais pagyvina viešųjų įstaigų – ligoninių, pensionų, mokyklų ar baseinų – interjerus. Ačiū Dievui, ne visi Aliutės darbai buvo jos studijoje, nes netilpo, dalį jų laikė namie. Kas buvo jos bute, tą išgelbėjau – viską paėmiau: pradėtus, bet nebaigtus paveikslus, paletę, dažus, kepurę ir kitus įdomius daiktus. Juos apžiūrinėdama supratau, kaip ji mokėsi lietuvių kalbos: pavyzdžiui, ant stiklainio lietuviškai buvo užrašiusi „ryžiai“ arba „grikiai“. Aliutė labai norėjo išmokti mūsų kalbą, aplankyti Lietuvą, kurioje niekada nebuvo.

Šalia savo profesinės veiklos, koncertų ir gastrolių, randate laiko pagloboti lietuvių poetę ir dailininkę Aldoną Gustas, šiuo metu gyvenančią vienuose Berlyno slaugos namuose. Man regis, esate sakiusi, kad lietuvių meno pasaulyje Aldona Gustas yra bemaž tokios pat svarbos kūrėja kaip Jonas Mekas.

Taip. Dabar, kai Jono nebėra, tikrai nežinau kitos tokios svarbios asmenybės. Galbūt galėtume ją lyginti su Algimantu Keziu fotografijoje ar Violeta Urmanavičiūte muzikoje, bet poezijoje ir dailėje Aldona yra labai aukšto meninio lygio ir mums labai brangi. Slaugos namuose jos demencija negailestingai progresuoja. Ji jaučiasi daug geriau bendraudama su žmonėmis, todėl, kai tik galiu, ją lankau.

Su Aldona esame pažįstamos gal 30 metų. Kai susitikdavome lietuvių bendruomenės susibūrimuose Griunevalde pas M. Žilinską, ji visuomet būdavo su savo vyru Georgu Holmstenu – Latvijos vokiečiu, žymiu rašytoju ir istoriku. Aldonai likus vienai, ėmiausi ją lankyti, tą darė ir kiti. Pastebėjau, kad ji mane labai mylėjo, nes neturėjo nei šeimos, nei giminių. Ji mane tarsi įsivaikino. Aldona minėjo, kaip jai svarbu, kad visi jos darbai atsidurtų Lietuvoje. Čia esu išvežusi jau ne vieną šimtą jos kūrinių. Prieš trejus ar ketverius metus gimė mintis, kad Lietuvoje galėtų įsikurti moterų meno muziejus, teko šia tema kalbėtis ir su Osvaldu Daugeliu, buvusiu M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi, ir su naująja jo vadove Ina Pukelyte. Aldona savo ranka yra užrašiusi „Moterų muziejui“ daug savo darbų iš ciklo „Burnų moterys“, dovanojo juos būtent šiuo tikslu. Ji norėtų, kad muziejuje būtų nuolatinė moterų meno ekspozicija. Pasaulyje tokių muziejų labai mažai, bet jų yra.

Pažinojote meno kolekcininką Mykolą Žilinską? Ar turėjote su juo kokių bendrų reikalų?

Kai atvykau į Vokietiją studijuoti doktorantūroje, Vakarų Berlyne buvo lietuvių bendruomenė, kuri rinkdavosi M. Žilinsko, šios bendruomenės prezidento, namuose. Tuo metu čia tautiečių buvo mažai, nes visi bijojo komunistų ir norėjo gyventi kuo toliau nuo sienos. Tuose susitikimuose dalyvaudavo ir Aldona su vyru, užsukdavo ir kiti lietuviai, studijuojantys ar trumpam apsistoję Berlyne. Žilinskui patiko jaunos merginos. Žilaplaukis vyras atrodė kaip koks Karajanas – gestikuliuodamas atmesdavo atgal plaukus. Labai mėgo puoštis, kvėpintis ir elgėsi šiek tiek papūgiškai. O aš sau drabužius pirkdavau iš blusturgių ir skudurynų, tad jis tikriausiai pamanė, kad esu vargšė mergaitė, mėgino su manimi flirtuoti, pasikvietė „parodyti savo galeriją“. Laikiausi nuo jo atokiai. Apžiūrėjusi kolekciją pasakiau: „Žilinskai, čia netikras Nolde’ė, jus apgavo.“ Turiu ne tik gerą klausą, bet ir akį: kaip jaučiu, kur geras instrumentas, lygiai taip pastebiu puikius kūrinius ir su kuo jie dera. Pasakiau savo nuomonę, kas jo kolekcijoje blogai, ką reikėtų perkabinti, o jis turbūt pamanė: „Tegul ta pianistė kalba ką nori.“ M. Žilinskas gyveno su drauge, labai malonia vokiete, elegantiška dama, kurią mes iš pagarbos vadinome Žilinskiene. Gerame Berlyno rajone jiedu turėjo labai gražų trijų aukštų namą, visą užpildytą paveikslais. Toji vokietė labai mylėjo Mykolą, tvarkė jo namus, bet, panašu, kad Žilinskas neketino jos vesti – ieškojo jaunų lietuvaičių, nors kiek suprantančių apie meną, nes norėjo žmonos lietuvės. O man to senio žilais plaukais nereikėjo nė iš tolo. Taip pat elgdavosi ir katalikų kunigas Šarka, beje, turėjęs nepaprastai gražų balsą: sakydamas „laba diena“ žvelgdavo tik į moterų dekoltė. Su Žilinsku susitikdavom metų metus, kol jis dar buvo gyvas. Nesakė, kad visus savo sukauptus meno kūrinius ketina dovanoti Lietuvai. Tik žinojau, kad jo prabangios vilos kambariuose pilna netikrų „noldžių“. Išanalizavusi Žilinsko namų ekspoziciją parengiau jam pasiūlymą, kas tiktų į jo kolekciją, bet jis pasitikėjo agentūromis ar aukcionais, iš kurių pirkdavo paveikslus, tarp kurių, deja, buvo gana daug padirbinių.

Sakote, kad buvote ir tebesate hipė. Įdomu, kaip tas hipiavimas atrodė jūsų jaunystės metais?

Hipių judėjimas gimė Amerikoje ir vėluodamas pasiekė Europą. Bytnikų laikais buvau maža, lankiau vaikų darželį, kuriame kalbėdavome kaip bytnikai („Cool, man, cool…“), nešiojome tokias keistas kepures ir vaizdavome, kad rūkom cigaretes. Kai atsirado hipiai, buvau šešiolikos, bet jau studijavau universitete. Atrodžiau lyg keista paauglė, kai visi aplink buvo susižiedavę, užsiėmę kitokiais reikalais. Žavėjausi aktoriais, tarp kurių daugiausia buvo hipių. Man patiko jų išvaizda. Dėl jų važiavau ir į Kaliforniją. Turėjau ilgus plaukus, iš skudurynų pirkdavau gėlėtas sukneles. Rečitaliuose grodavau su rože dantyse. Manęs dar nedomino laisva meilė – svarbiau buvo muzika ir knygos. Vyrais susidomėjau daug vėliau. Ir narkotikų nereikėjo, nes buvau „apsinešusi“ nuo algebros. Labai mėgau matematiką, vienodą „kaifo“ pojūtį keldavo ir grojimas, ir algebros uždaviniai. Turėjau keleriais metais vyresnį draugą Jeffą Daehną, vargonininką su mašina, kuris pasiūlė važiuoti į Čikagą, nes ten bus toks Džon Miakez (pamenu, neteisingai ištarė pavardę). Pasakau jam, kad tai Jonas Mekas, su kuriuo labai norėčiau susipažinti. Jis perspėjo, kad namo negrįšim, gersim visą naktį. Pamaniau, kad truputėlį raudono vyno išgersiu ir aš. Taigi, per naktį šokom ir gėrėm vyną. Vilkėjau labai gražią suknią, kuri Mekui patiko, bet jis buvo su kitom panom. Niujorkiečiai nekenčia Čikagos, bet čia susirinko toks savų draugų filmininkų ratas, kuris šiame mieste buvo kaip koks Niujorko egzilis. Jeffo sesuo irgi buvo filmininkė, pažinojo Meką. Jos namuose ir vyko tas balius. Jonas tąkart buvo be skrybėlės, bet labai įdomiais batais, toks stilingas. Jam gal nelabai patiko, kad kompanijoje atsirado lietuvė. Tuo laiku jį žavėjo amerikonės, ir jis nesistengė pabrėžti savo lietuviškumo. Vėliau su Meku susitikome Berlyne, kai vyko jo festivalis, rodos, 1989 m. Vienoje prasilenkėme – pamačiau tik afišas su jo veidu, bet nusipirkau labai daug jo leidinių. O pernai buvau Paryžiuje lygiai tuo metu, kaip ir jis. Gaila, niekas man nepasakė, kad Mekas ten. Tiesa, matėmės Niujorke, Grinvič Vilidžo kavinėje „Zinc Bar“, kurioje literatai pristato savo naujausius kūrinius. Ten dalyvavo jis ir kažkokia nuobodi amerikonė. Jonas gėrė labai daug alaus. Kartu buvo jo sūnus Sebastijonas, studentas Bernardas Garbačiauskas ir reporteris iš „The New York Times“. Šis žurnalistas rašė visą straipsnių ciklą apie Meką. Beje, Bernardas – pirmasis lietuvis dainininkas, kuriam padėjau patekti į Džulijardo parengiamąją klasę. Su Jonu labai ilgai kalbėjomės, Sebastijonas net susirūpino dėl tėvo sveikatos, nes jam buvo devyniasdešimt ketveri. Mekas man aprodė savo mėgiamiausias vietas Grinvič Vilidže. Kai šiame rajone pasidarė per brangu gyventi, jie persikėlė į Brukliną, skersai gatvę priešais Yoko Ono namus. Pats ilgiausias ir įdomiausias mano pokalbis su Jonu ir įvyko „Zinc Bar“. Ten artimiau susipažinau su Meko sūnumi Sebastijonu, labai kukliu, nedrąsiu bendrauti, bet puikiai rašančiu internete. Apsidžiaugiau sužinojusi, kad jis gali susikalbėti lietuviškai, mat ėmė privačias pamokas.

Kaip jums, gimusiai ir gyvenančiai išeivijoje, pavyko taip puikiai išmokti gana nelengvą lietuvių kalbą?

Turiu dėkoti savo tėveliams. Namie kalbėjome tik lietuviškai. Neleido draugauti su amerikonais. Kol neįstojau į universitetą, visi mano draugai ar draugės buvo lietuviai. Reikėjo duoti po vieną centą, jei ištardavau nors vieną anglišką žodį, pavyzdžiui, „džinsai“. Nerasdavau jam lietuviško pakaitalo, tai turėdavau susimokėti. Jie siūlė sakyti „mėlynos kelnės“. Tai jau kvepėjo kraštutinumu. Tėvai buvo fanatiški, nes norėjo išsaugoti lietuvybę.

Kada ėmėte lankytis Lietuvoje?

Į Lietuvą pirmą kartą galėjau atvažiuoti 1972-ųjų vasarį. Buvau labai laiminga. Turėjau gyventi viešbutyje Vilniuje. Pirmas žmogus, su kuriuo teko daugiau pabendrauti, buvo valytoja, kalbėjusi tik rusiškai. Atvykusią į Lietuvą mane globojo tokia keista „Tėviškės draugija“. Mano aplinkoje atsirado visokių šnipų – dailių jaunuolių. Nebijojau jų, buvo įdomu. Giminių aplankyti neleido, tad pas juos važiavau slapta. Tėvų namai buvo Biržuose ir prie Klaipėdos, Mazūriškių kaime. Tėvai yra gyvenę ir Kaune – jų vestuvės vyko Evangelikų bažnyčioj, o šventė „Metropolyje“. Man būnant Lietuvoje, kai kurie konservatyvūs lietuviai Amerikoje ėmė labai rimtai grasinti tėveliui, kad jį nužudys, nes jo duktė – komunistė. Tuo metu buvo manoma, kad į Lietuvą iš užsienio galėjo atvykti tik komunistinių pažiūrų išeiviai. Čia susidraugavau su Juliumi Juzeliūnu. Mano disertacijos tema buvo apie šiuolaikinių lietuvių kompozitorių – J. Juzeliūno, E. Balsio, O. Balakausko, B. Kutavičiaus, F. Bajoro – kūrybą, dodekafoninę muziką. 1974–1975-aisiais du metus gyvenau Vilniuje, bendrabutyje. Kai Vokietijoje tapau profesore, t. y. valdžios tarnautoja, privalėjau kiekvieną kelionę į Lietuvą, t. y. į Tarybų Sąjungą, aprašyti. Vokiečiams atrodė įtartina. Visuomet turėjau Lietuvio pasą, išduotą Vatikane. Padariau tokius pasus ir kitiems pažįstamiems, gal apie dvidešimt, kad jie galėtų laisviau važinėti. Nors buvau Amerikos pilietė, amerikonišką pasą slėpiau, ir visur, kur tik galima, naudojau savo lietuvišką tapatybę. Turėdama ir Amerikos, ir Lietuvio pasus, buvau laisva sakyti, ką galvoju. 1982 m. Vasario 16-ąją Kauno filharmonijoje vykusio koncerto metu pasidėjusi ant fortepijono trispalvę išrėžiau: „Švęskim Nepriklausomybės dieną!“ Valdžia man nieko negalėjo padaryti. Publika džiaugėsi, per salę nuvilnijo toks pakilus ūžesys. Kai Lietuva tapo laisva, iš karto gavau Lietuvos pilietybę. Tėvelis ją taip pat atgavo, o mamytė jau buvo mirusi. Nors mano vyras vokietis, mūsų vaikai Indrė ir Jonas – taip pat Lietuvos piliečiai. Jonas pernai baigė mediciną Kaune, o Indrė Sorbonoje – prancūzų literatūrą, Londone – istoriją ir dabar studijuoja teologiją bei socialinius mokslus, nes planuoja dirbti su pabėgėliais. Su savo vaikais kalbu tiktai lietuviškai, išmokiau juos skaityti ir rašyti.

Labai noriu visiems pasakyti, kad nesu „lietuvių kilmės“, aš esu lietuvė. Kažkodėl tie, kurie gimė išeivijoje, augo su lietuvybe nuo vaikystės ir yra Lietuvai nusipelnę, pristatomi kaip „lietuvių kilmės“. Tai neteisybė. Tiek daug tautiečių gyvena svetur, tikrai atėjo laikas juos vadinti lietuviais. Kiek kartų spaudoje buvo rašoma apie Aldoną Gustas, visur nurodyta, kad ji „lietuvių kilmės“. Bet pati Aldona sako: „Aš gimiau ir mirsiu būdama lietuvė.“ Jos šeima turėjo bėgti iš Lietuvos, kai jai tebuvo devyneri, todėl ji moka gal tik du šimtus lietuviškų žodžių, bet Aldona yra lietuvė. Mums tai labai svarbu.

***
Su Raminta Lampsatyte Berlyne pradėtą pokalbį pabaigėme susitikusios Kaune. Beklausant jos spalvingo gyvenimo istorijų, atminty lyg filmo titrai šmėstelėjo Jono Meko „laiškas iš Niekur“: „Aš galvoju, kad visai nesvarbu, kokioj gamtoj, kokiam gamtovaizdy žmogus, tauta gyvena. Kas svarbu, yra tai, ką jis į tą gamtovaizdį deda.“ Sėdėjau ir mąsčiau, kiek daug turime išeivijos lietuvių, kurie lyg skruzdės tempia už save didesnį geradarystės nešulį į savo mieliausią skruzdėlyną – Lietuvą.

Žymos: