VIENAS, 2019. Drobė, aliejus, 70 x 120
Jolita Mieželaitienė

RAIMONDA JATKEVIČIŪTĖ-KASPARAVIČIENĖ. TYLOS KUŽDESIAI

Nežinau, kaip kitiems, bet man imantis rašinio apie dailininko kūrybą būtina susikurti mood board’ą („nuotaikų koliažą“). Renku kiekvieną smulkmeną ir it detektyvė segu ant savo nematomos lentos. Suguldau visus faktus, menkiausius sielos krustelėjimus, mezgu ryšius, jungtis, bandydama sukabinti mintis į įvykių chronologijos voratinklį.

Vykstu pas Raimondą Jatkevičiūtę-Kasparavičienę į namus – dirbtuvę-studiją. Kelias už Vilniaus painus, kelis kartus pasiklystu, skambinu, o ji man ramiu balsu dėsto: „Dabar apsisuk, varyk žemyn, paskui į kalną, palei tvorą…“ Paklaidžiojusi pagaliau išvystu Raimondos siluetą. Mano žvilgsnį sustabdo prieš akis atsivėrusi horizonto linija – kalno įstrižainė, kertanti dangaus plotą… Vos įkėlusi koją į dailininkės teritoriją, išgirstu ir jos mėgstamą posakį „be ryšio“. Pavartojo jį jau ne pirmą kartą, dabar – kaip ir atsiprašydama, kad smulkus kelio nupasakojimas galėjo dar labiau suklaidinti. Aiškiai suprantu, kad ant mano mood board’o atsiras du dalykai – horizonto perspektyva ir minėtoji frazė, tapusi akivaizdžia nuoroda ar jungtimi narpliojant Raimondos kūrybą. Tai, ką iš pirmo žvilgsnio galima palaikyti atsitiktinumu, yra ypatinga menininkės intuicija, kurią ji sugeba išgirsti ir sekti paskui.

„Dar būdama mokine susapnavau patį keisčiausią sapną. Nieko neatsiminiau, tik šnabždesį. Žodžių negalėjau atpažinti, bet pats šnabždesys man pasigirsdavo ir po to, dieną. Tapti menininke nesvajojau, bet netikėtas nutikimas pakeitė mano moksleivišką maksimalistės gyvenimo tarpsnį, tiksliau, apvertė viską aukštyn kojomis. Sesuo mokėsi Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir sugalvojo stoti į vakarinį Dailės instituto skyrių. Egzaminus reikėjo laikyti Vilniuje. Tik atvykusi pastebėjo, kad piešinių aplankas likęs namuose, ir man teko jį skubiai pristatyti. Vos įžengusi pro Dailės instituto duris pasakiau, kad čia būtinai studijuosiu, taip mane apsvaigino aplinka, ta sklandanti koridoriuose „laisvės dvasia“ – visiška priešingybė uniformuotai mokyklos drausmei. Apsisprendžiau. Taigi, du metus ryte – uniforma, po pietų – džinsai, ir bėgte į dailės mokyklą. Laiko pasiruošti buvo nedaug, apie stojimą į vaizduojamosios dailės fakultetą teko pamiršti. Rinktis keramiką patarė mama – taip ir padariau. Studijos buvo pasaka nuo pradžios iki pabaigos. Turėjau puikius dėstytojus, bet ypač esu dėkinga Mykolui Vrubliauskui. Jis buvo autoritetas, mokytojas, draugas, diplominio vadovas.

Kada mane sudomino tapyba? Tikrai ne institute, kur tau, tai buvo specifinės paskaitos, kaip naudotis guašu. Galvojau, kad mane pribaigs ši technika – tik trylika spalvų ir jokio žavesio. Taigi, pirmasis pasirinkimas – keramika, tapyba – vėlesnis. Ir vėl atsitiktinumas, esu dėkinga aplinkybėms, atvedusioms mane į šią sritį. Norėjau parodyti savo autistui sūnui tapymo procesą, nes jis daug piešė. Nusipirkau dažų, drobių ir pradėjau… Jis nesusidomėjo, tik sąžiningai stebėdavo, kad drobėje neliktų baltų vietų. Greit pamiršau priežastį kodėl, tiesiog tapiau“, – atvirai dėsto pašnekovė.

Horizontai

Anokia paslaptis, kad akimis vertindami paveikslą, bandome įminti jo traukos priežastį. R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės tapybos vaizdo sandara ypatinga, kurianti poetišką atmosferą. Keli paprasti elementai: kranto rėžis, vandens plotas, atskiriantis dangaus intarpą, tampa kažkuo daugiau – ilgesio, begalybės pojūčio metaforomis („Magnetinis krantas“). Jos darbų nepavadinsi gamtovaizdžiais, tai sielos peizažai, pasakojimai apie būsenas ir jausenas.

Horizonto linija dalina drobę tai į kelias dalis, tai pusiau; ją pakeldama ar nuleisdama, dailininkė kuria aiškią ir, sakyčiau, „nesugriaunamą“ paveikslo sandarą. Išskirtinis jos stiliaus bruožas – magiškasis realizmas, tapyba „apie gyvą gamtą, kai ne mes, o ji stebi mus, gal apie vienatvę, kai ne gyveni, o tik stebi gyvenančius, gal apie laukimą, kai šuo ir žmogus tampa labai panašūs“ (Iš „Atviro laiško žiūrovui“, 2017).

Žymos: