Erika Drungytė

Pusiausvyra ir durys

Argi yra antikos dievų pasaulyje kuris įdomesnis, labiau stebinantis, gluminantis ir sukeliantis tiek susižavėjimo šūksnių kaip sausio (januarijaus) mėnesiui savąjį vardą palikęs Janas! Gal per mažai aptartas, gal per menkai pažintas. Gintaro Patacko knygai „Dviveidis Janas“ išėjus, dviveidiškumo reikšmė tarsi galutinai tapo įtvirtinta – kam gali rūpėti veidmainis, apgavikas dievas. Vargšas Janas, žvelgiantis į pasaulį iš karto dviem veidais, nepagailėtas metaforiškosios lietuvių kalbos žabangų, nuteistas ir užmirštas, nors analogiškas senovės kinų simbolis taidzitu – juodos ir baltos pusiausvyra apskritime – įsileistas net į buitį, naudojamas kaip amuletas ar ypatingas išmintį, harmoniją išreiškiantis ženklas, lyg mes Rytų filosofiją išmanytume geriau už Vakarų.

O juk po žiemos saulėgrįžos naujos pradžios, pavadintos Naujaisiais metais, šventimas, sutampantis su šviesos įsigalėjimu, dienos ilgėjimu, yra Jano pašlovinimas. Šis romėnų dievų panteone kadaise bene svarbiausias buvęs demiurgas sugebėjo suvaldyti chaosą ir sukti pasaulio ašį saugodamas tvarką. Visų pradžių valdovas, pažinęs laiką, todėl, jaunu veidu atsigręžęs į ateitį, o senu į praeitį, leido jam tekėti lyg saulei: tai atverdavo duris aušrai, tai užverdavo žarai. Ir nesvarbu, kad senosios civilizacijos gyventojų laikytas geruoju kūrėju Janas vėliau buvo nužemintas iki paprastų dievų, o jo dviveidę pradžios ir pabaigos galvą pakeitė raktų bei lazdos simboliai, jam patikėtos visos durys ar vartai ir imtas vadinti sargu. Vis tik Jano, lygiai kaip vėliau tuos pačius simbolius perėmusio krikščionių Petro, rankose liko sprendimo teisė ir galia amžinybės duris atidaryti ar užverti.

Šio dievo garbei pastatyta šventykla turėjo dvejas priešinguose statinio galuose esančias duris, kurios būdavo atidaromos vykstant karui ir uždaromos įsivyravus taikai. Nes Janas buvo atsakingas už visas pradžias ir pabaigas, taigi ir už karo bei taikos. Per kelis šimtus ikiimperinės Romos šlovės metų vos dešimt kartų tos durys ilsėjosi užvertos. Ir tik vieną nepaprastai ilgai – ištisus 43 metus, valdant antrajam Romos karaliui Numai Pompilijui, kuris, papildęs kalendorių dviem mėnesiais, vietoj kovo pirmuoju paskelbė sausį Jano garbei. Kodėl Janas buvo toks palankus Romulo įpėdiniui ir leido išgyventi Romai aukso – taikos, klestėjimo, džiaugsmo, ramybės – laikus? Numa buvo išmintingas valdovas, neturėjęs priešų, sugebėjęs ne tik užgesinti visus karo židinius, neleidęs įsiplieksti jokiems neramumams, nesudaręs nė menkiausio preteksto perversmui, bet ir išgyvendinęs iš savo karalystės baimę, susipriešinimą, nepasitikėjimą. Jo geranoriškas, pasiaukojantis, absoliučiai pasitikintis dievais elgesys buvo pavyzdys romiečiams, pagaliau sulaukusiems teisingumo ir aiškumo.

Kiek vėliau Platonas, rašęs apie valstybę, minėjo galimą idealųjį jos valdovo – kartu išminčiaus ir karaliaus – variantą, turėdamas galvoje Numą. Išminčiaus valdymas išsiskiria tuo, kad nebelieka prievartos ir grėsmės poreikio, vyraujant sveikam protui žmogus pats stengiasi kurti teisingą bei laimingą gyvenimą. Tačiau žlugus dievų ir filosofų imperijai, buvusiam svarbiausiajam demiurgui prilipinta veidmainystė, o taikiausias karalius nei prisimenamas, nei cituojamas. Gerai, kad nors sausiui palikta atidarytų vartų į naują pradžią simbolika. Sunku pasakyti, ar pasaulis jau apsuko tiek ratų, kad grįžtų prie moralės, taikos ir išminties – svarbiausių sėkmingos laimingų piliečių valstybės sąrangos klausimų. Bet mes visi atvėrėme dar vienas Jano duris, už kurių gali laukti pokyčiai, jei jų norėsime, arba dar viena teatro kaukė, kuria prisidengę juos tik suvaidinsime. Kad ir kaip būtų, pamėginkime lyg senieji romiečiai palinkėti vieni kitiems sėkmės, kad šie metai būtų slenkstis iš blogesnio į geresnį, iš kvailesnio į protingesnį, iš išgąstingo į drąsų, iš pasyvaus į aktyvų mūsų visų sambūvį.

Žymos: