fbpx

Punk’as: literatūra, kurios nebuvo

Kirill Kobrin

Prieš 10 metų (balandžio 10 d.) mirė Malcolmas McLarenas, žmogus, kuris – bent taip manoma – išrado punk’ą. Tai ne visai tiesa: jei McLarenas, visapusiškai talentingas bei genialus provokatorius ir pramanytojas, ką ir sukūrė, tai grupę „Sex Pistols“. Bet ir šito pakanka, kad priskirtume jį prie pakeitusiųjų pasaulį. Punks not dead – juk tai iš dalies teisybė: gyvi ir Johnny’is Rottenas su Paulu Simononu, ir daug kitų. Tačiau pats punk’as užsilenkė, palikęs tuziną puikių albumų, bet nė vienos dėmesio vertos knygos. Būtent tai ir reikėtų išsiaiškinti.

Įsivaizduokime maždaug taip. 1975–1976 metai. Glamrokas mirė, Davidas Bowie’is iš Ziggy’io Stardusto pavirto baltuoju amerikiečiu – soulo dainininku su perspektyva įsikūnyti į didingą personažą The Thin White Duke. Marcas Bolanas tapo nuoboda, išstorėjo ir neaišku, kuo užsiima (apskritai, greitai žus). „Roxy Music“ prarado Brianą Eno ir ypatingą skambesį. Kalbant apie likusiuosius, nebėra ko klausytis – kažkokie ten artrokai bei nenusibaigusių ilgaplaukių hipių vapėjimai. Amerikoje (tiksliau, Niujorke) lyg ir prasikala kažkas įdomaus: klubuose groja disko, sklinda kalbos apie „Dead Kennedys“ bei „Television“, jaunas David’as Byrne’as jau kuria „Psycho Killer“. Bet apskritai, viskas skęsta nevilty ir depresijoj. Londone kelios jaunų valkatėlių kompanijos, mirdamos iš nuobodulio bei pasidygėjimo, siunčia visus ir viską kuo toliau ir – neįtikėtinai sinchroniškai – užveisia punk’ą. Iš anksto pasitaisysiu: nepaisant nusistovėjusios nuomonės, punk’as – ne tik pasaulėžiūros tipas. Tai ir muzikinis stilius; nugręžę akis nuo „Sex Pistols“, punk’e išvysime (išgirsime) daug naujo ir įdomaus – anam metui. „The Clash“ vos ne pirmieji didelėje scenoje sugrojo spalvotųjų Londono rajonų muziką, pirmiausia – regį ir ska. Tie patys „The Clash“ kiek vėliau smaginosi arabiškais ritmais bei latino dalykėliais. Po kelerių metų estafetę perėmė „The Pogues“, išradę folk punk’ą, išvesdami airišką muziką iš etninio geto.

Visa tai pasakoju dėl to, kad punk’as yra sudėtingesnis, nei apie jį manome. Net ir muzikine prasme. O ideologiškai – apskritai keistas dalykas, kuris, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, atsiduria net labai neįprastoje draugijoje. Nuostabus britų architektūros kritikas ir kultūrologas Owenas Hatherley’us, rafinuočiausias salos socialistų kairuolis, kartą pastebėjo ideologinį (net filosofiškai) punk’o ir tetčerizmo panašumą. Ir tai tikra tiesa. Margareta Thatcher planingai griovė britų socializmą su jo teisingos (sveiko proto ribose) visuomenės utopija. Jos pagrindiniu ginklu tapo paprastas ekonominis cinizmas: kas neefektyvu, yra pasmerkta ir turi būti pribaigta – sunkioji pramonė, keltologijos bei filosofijos katedros, socialinės programos. Vienintelė žmogaus motyvacija – pelnas ir malonumo siekis, visa kita eina velniop. Negud­rus minties fintas pasirodė esąs labai sėkmingas („efektyvus“), M. Thatcher padarė revoliuciją, buvusias „pasaulio dirbtuves“ ir programos „Britanijos kelias į socializmą“ tėvynę paversdama idealia vieta finansiniams burbulams bei nekilnojamojo turto investicijoms pūsti; šalyje beveik liovėsi gamyba, bet imtasi „aptarnavimo“ ir pinigų kalimo. Ateitis – nesvarbu, kokia – subliuško, liko vien dabartis, kurioje reikia kuo greičiau pagauti kaifą iki dugno. No Future.

2020-05-21