Viena trajektorija į privačią Ingmaro Bergmano (1918–2007) zoną

Filmas „Bergmano sala“ (Bergman Island, rež. Marie Nyreröd, 2004), sumontuotas iš pokalbių, įrašytų ketveri metai iki režisieriaus mirties, prasideda vaizdu iš oro: kamera pakibusi aukštai virš jūros, kuri tamsiai mėlyna ir užima beveik visą ekraną, tik viršuje švyti siaura dangaus juosta. Tada lėtai leidžiasi ir sukasi į kairę: vanduo šviesėja, pasimato dugnas – plati seklumos juosta, o tada jau pusapvalis smėlio ir akmenų pakrantės kontūras. (Tokia trajektorija galėtų būti ir jeigu į Forio (Fårö) salą, beveik prikibusią prie šiauriausio Gotlando taško, skristum iš Kuršių nerijos.) Kamerai besileidžiant, tarp žemų pajūrio pušų ima ryškėti ilgas tamsus medinio namo ruožas, o palei jį, priešingoje nei jūra pusėje, žydro vandens pilna baseino formelė. Kameros kelionė nutrūksta ir kitame kadre jau pats Ingmaras Bergmanas žirglioja ilgom kojom, apautom smėlio spalvos velveto kelnėm, nuo savo namo tolyn į pusiasalio gilumą. Tada pušynas, stulpelis su juodai apvedžiota geltona lentele ir senstelėjusio šrifto raidėm: „Privat Område“ –„Privati Zona“. Paskui: būrelis besiganančių avių, šviesos košiamas rūkas, tylus akmens ir šiurkščių samanų rojus.

To pakrantės kontūro, matyto filme, laikydamasi, prieš keletą vasarų pasiryžau susirasti Hammarsą – vienaukštį Bergmano namą Forio salos pakrašty. Mano bendrakeleivė švedė Sara buvo ne visai apsisprendusi. Sutiko mane palydėti, apsiėmė vairuoti Visbyje išsinuomotą senutėlį baltą volkswageną klibančiomis durelėmis, bet mintis savavališkai įžengti į privačią Bergmano zoną, net ir praėjus devyneriems metams po jo mirties, drąsiausiai, bet ir delikačiausiai iš mano kada nors sutiktų intravertų kėlė abejonių. Daug vaikystės vasarų ji praleido Gotlande ir dažnai keldavosi į Forio salą aplankyti raukų – milžiniškų akmens darinių, – bet niekada nebandė ieškoti nuo pašaliečių kruopščiai slepiamo Hammarso. (Bergmano mitologijoj gerai žinomi pasakojimai, kad jam lojalūs Forio salos gyventojai niekada neišduodavo, kur jis gyvena, dargi paklaidindavo.) Negalėčiau tiksliai pasakyti, kam man to namo prisireikė, bet atrodė, jog tai kažkaip susiję su kukliu mano pačios gyvenimo siužetu, ir turiu Hammarsą rasti, jeigu noriu, kad tas siužetas judėtų toliau – ligi sekančio mazgo. Raminau Sarą, kad niekas iš Bergmano artimųjų ten negyvena1, todėl jeigu ką ir sutrukdysim prisiartindamos, tai tik paties šeimininko vėlę. Bet iš Anapus jam tikrai nebus sunku laiku mus pastebėti ir apsiginti.

Kai ryte išvažiuojam iš Visbio, dangus pranašauja giedrą rugpjūčio pabaigos dieną. Pakeliui sustojam prie poros iš gausybės Gotlando viduramžinių bažnyčių. Lakoniškų formų, su viena bokšto smaile, paprastučiais lyg kaimo trobos dvišlaičiais stogais, baltutėlių iš išorės, ištapytų freskomis viduje. Viena, itin gausiai tapyta, – visiškai tuščia, pasitinka tik smalsi katė balta nugara. Sara atsidaro vargonėlių bažnyčios priekyje dangtį ir ima groti kažkokią mažorinę psalmę, katė liuokteli ant suolo ir nutipena nuo laiko patamsėjusio medžio atkaltėm, saulė plūsta pro siaurus aukštus langus. Bet kai artėjam link perkėlos į Forio, saulės jau beveik nematyti pro debesis, o išvažiavus iš kelto dangus visai užsitraukia, ima dulkti smulkus lietus. Nesiliauja kol apžiūrim parodas Forio salos Bergmano centre, užkandam vietinėj kavinukėj (šlapios jos lauko kėdutės plonom kojom subridusios į žvilgančią lašais pievelę šalimais). Paklaidžiojusios siaurais keliukais, pagaliau įsukam į didžiulį mišką. Čia lietaus beveik nejusti, tik visa patamsėję ir apsunkę nuo vandens. Privažiuojam vielinę tvorą su mediniais vartais. Spyna tik pakabinta, bet neužrakinta. Už vartų – peraugusi pieva proskynoje. Paliekam vos gyvą volkswageną ir leidžiamės gilyn į mišką ta kryptim, kur turėtų būti jūra. Planas toks: kai ją prieisim, pasuksim pakrante aukštyn, kol pasieksime iškyšulį ir namą. Mintinai žinau, kaip atrodo didžiulė smulkių akmenukų plynė su pušų eile, už kurios užsiglaudusi ilga medinė Bergmano tvirtovė – Hammarsas.

***

Namas Hammarse pagal Bergmano norus buvo suprojektuotas penkiasdešimt šešių metrų ilgio, su dideliais langais į jūros pusę ir baseinu kieme. (Viename iš gausybės interviu jis pasakoja, kad vilko valandą, tarp trečios ir penktos nakties, kamuojant nemigai, eina į tą baseiną plaukioti.) Svetainėje buvo sumūryta balta krosnis su įduba gultui ir atvira židinio pakura kojūgaly – tą krosnį Bergmanas pamatė rusiškame filme, nusipiešė ir užsakė meistrui, kad žiemos vakarais užsidegęs ugnį galėtų nuo gulto stebėti kitapus langų besidaužančią sniego audrą. Jūros sningant turbūt nesimatydavo, nes namą nuo jos skiria ne tik pušys, bet ir didžiulė plynė, kurią jau daugiau kaip valandą bergždžiai bandėme surasti, pavojingai slidinėdamos ant sulytų akmenų plokščių – jomis, kaip paaiškėjo mišku pagaliau pasiekus jūrą, buvo nuklota visa pakrantė. Diena jau suko vakarop, gerokai atvėso, dangus pasidarė neperregimai pilkas, lietus iš dulkiančio virto įkyriai merkiančiu. Bet statūs akmeniniai skardžiai vis nesibaigė. Galiausiai įslydau į jūrą ir išvis ėmiau abejoti, ar teisinga kryptim einam. Nebenorėjau kamuoti Saros ir pasiūliau grįžti. Bet dabar nepasidavė jinai. Ir tikrai, už keleto šimtų metrų akmenys baigėsi ir atsivėrė didžiulis pusapvalis iškyšulys. Toji plynė. Ta pušų eilė. O už jos – Hammarsas. Kai kirtusios plynę ėmėm artintis prie namo, lietus dar sustiprėjo. Pro ošiančią vandens uždangą žvilgčiojom pro langus vidun: biblioteka, stalas, visokiom figūrėlėm nukrauta palangė, atpažįstama iš filmo, ir krėslas, kuriame Bergmanas atsakinėjo į net labai asmeniškus Marie Nyreröd klausimus. Įsiklausydamas, nebeužbėgdamas į priekį kaip paprastai ir beveik nebesistengdamas visko aplink save režisuoti.