„Vis nesugebu suprasti skirtumo tarp patrankos ir vienaragio“, – sielojosi Jekaterina II kažkokiam generolui. „Skirtumas didžiulis, – atsakė tas, – tuoj aš Jūsų Didenybei viską atraportuosiu. Štai, malonėkite atkreipti dėmesį: patranka pati sau, o vienaragis pats sau.“ – „A, dabar suprantu“, – tarė imperatorienė.

Kunigaikštis P. A. Viazemskis.
Sena užrašų knygutė

Bijau iššaukti teisuolišką pyktį ir kaltinimus veidmainyste (arba pigiu snobizmu), bet pasakysiu, nes nutylėti negaliu. Aš visiškai nesuprantu, kam reikalinga literatūros kritika. Tai yra aš, žinoma, kuo puikiausiai suvokiu, kam ji buvo reikalinga dar prieš kelis dešimtmečius, juolab prieš porą šimtmečių. Bet ne mūsų laikais. Spręskite patys: filologinė literatūrinių tekstų kritika kadaise buvo žūtbūt reikalinga bent tam, kad gimtų pati filologija. Puiku. Vėliau šiuolaikinių meno kūrinių nagrinėjimas buvo būtinas idėjinei ir ideologinei kovai. Pavyzdžiui, tada, kai opiausia nūdienos problema buvo vadinamosios „nacijos“ formavimas – su pačiais svarbiausiais jos elementais: „nacionaline istorija“ ir „nacionaline literatūra“. Čia literatūra iškilo vos ne į pirmą planą: be prasmės generavimo, ji atsakė už nacionalinės kalbos vystymą, o tai buvo pagrindinė XIX a. užduotis. Nevarginsiu apsišvietusio skaitytojo puikiai jam žinomais pavyzdžiais – nuo daugelio akivaizdoje komiškų rusų archajistų grumtynių su karamzinistais iki „keltiškojo“ ir visų likusių istoriškai bei lingvistiškai nukentėjusių tautų „atgimimų“. Kiek vėliau į nacionalinį kokteilį įsimaišė dar vienas ingredientas; socialinė kritika, klasių kova, jos perspektyvos, galų gale, teisingos visuomenės sukūrimo galimybė – visa tai valdė toli gražu ne vieno XIX a. pabaigos – XX a. pradžios literatūros kritiko protą. Nacionalinis ir socialinis entuziazmas pavirto paranoja jau po Pirmojo pasaulinio karo, o po Antrojo išsigimė į varvinančią seiles, švebeldžiuojančią senatvinę demenciją. Avangardiniai ir konstruktyvistiniai įsakymai menų ir literatūros armijoms būdavo dar visai gyvybingi, užtat sovietinių (o ir daugelio postsovietinių) kritikų rašinėliai vangūs, beformiai, nuobodūs. Pašalietį gali prablaškyti nebent karštligiškas idiotizmas, per stebuklą išlikęs pas kelis Sovietų Sąjungą pergyvenusius literatūrinio cecho atstovus, tačiau vien išimtimis misdamas žanras ilgai nepratemps.

2020-03-22