GYVENIMAS IŠĖJUS

Emiliui patiko kabėti. Nuo to karto, kai jam, sėdint apkasuose, kažkas aštraus ir karšto persmeigė pakaušį, vyras vis kaži kur kabėjo. Dažniausiai tai darė virš gerai pažįstamų namų, kaip ir šį kartą.

Kabantysis ranka praskleidė debesis, nes šie užstojo vaizdą, kurį jis įdėmiai stebėjo. Pro langą matėsi žmona Evė ir du jųdviejų sūnūs. Vienas rankose laikė trilitrinį stiklainį.

– Pala, pala, ten juk mano smegenys. – Emilis prisiminė, kaip į tą indą ir jame esantį sūrymą buvo sumerkęs savo galvos pilkąją masę. Norėjo, kad ilgiau išliktų šviežia, bet per skubėjimą pamiršo išsiimti ir įsidėti atgal, todėl dabar labai išsigando, kad vaikas stiklainio nesudaužytų ir jame esančio turinio neišdrabstytų.

Evė, nupraususi berniukus, paguldžiusi juos į lovas, pasekusi trumpą pasakaitę ir palinkėjusi labos nakties, grįžo atgal į kambarį, kur buvo pastebėjusi ant stalo stovintį stiklinį indą. Moteriai labai rūpėjo pažiūrėti, kas jame yra, juo labiau kad neaišku, kaip jis namuose atsidūrė.

Virtuvėje švietė tik viena lempa, prie stalo, apglėbęs stiklainį, sėdėjo Emilis.

– Atsiradai? Šį kartą ilgai nebuvai. Vis negaliu priprasti prie tavo dingimų ir atsiradimų. Atsakyk, kur būni? – Evė gana piktai kreipėsi į atvykėlį.

– Būni, būni, supranti, įvairūs reikalai, kol viską aplakstau, tai ir naktis ateina, pati žinai, man negalima viešai rodytis, dar kas ims ir įskųs, juk aš – dezertyras, karo pabėgėlis.

– Emili, nenusišnekėk, karas senų seniausiai baigėsi, niekas į tave dėmesio nekreiptų, tik yra vienas „bet“ – tu visai nepasikeitęs, koks išėjai, toks ir likai, nors jau nemažai laiko prabėgo. Esi jaunas, gražus, ne taip kaip aš, senstelėjusi ir pavargusi.

– Sakai? Gal tai blogai, gal tai sukeltų didelių nepatogumų, įtarimų?

– Ne, ne blogai, bet kažkaip keista. Aš senstu, o tu ne, dar imsi ir susirasi kokią jauną ir grakščią.

– Nesijaudink, nesusirasiu, man, išskyrus tave, daugiau nieko nereikia, net tavęs nereikia, – vyras, atgręžęs Evei nugarą, užsikniaubęs ant stalo kažką tyrinėjo.

– Ką ten veiki? Gal kepurę nusiimtum, ji tarsi priaugusi prie galvos.

– Gal ir priaugo, koks tau skirtumas, svarbu, galva yra, jos nebūtų, kur tada kepurę dėčiau?

– Tai bent juokeliai, geriau pašnekėkim apie bites, ūkį.

– Bitės man nepatinka, man mielesnės blakės.

– Kokios dar blakės, va, pas kaimynus pilna blusų, ten ir užeiti baisu, o jei tenka apsilankyti, stoviu už durų lauke, tik tokiu būdu bendrauju. Niekas manęs nė per jėgą į vidų neįvestų, – kiek pasimuisčiusi, moteris dar arčiau pasislinko prie susigūžusio vyro figūros.

– Nežiūrėk, gali apsivemti, – griežtai perspėjo Emilis.

– Vemsiu? Kodėl?

– Gerai, parodysiu, tik pasitrauk nuo manęs per porą žingsnių.

Vyro paliepta Evė atatupsta paėjėjo atgal ir, įtempusi žvilgsnį, įsistebeilijo į dominantį stiklainį.

– Nieko nematau.

– Nematai? Atidžiau pažiūrėk.

– Man rodosi, kad ten tupi žiurkė ir kažką ėda.

Emilis staigiu judesiu prikišo stiklinį indą arčiau savo veido.