Istorijoje yra toks ypatingas tarpsnis, kurio metu Šanchajų kaip niekad gausiai užplūdo lietuviai. Jų būta ne bet kokių, o tų, kurių mūsų tėvynėje per stebuklą likę vos vienas kitas. Ši istorija į mano gyvenimą netikėtai įgriuvo, palydėta visos virtinės atsitiktinumų. Dramblys kambaryje sukrutėjo ir atsiskleidė prieš mano akis, apie tai ir papasakosiu.

Stebėtinai dažnai asmeniniuose pokalbiuose išgirstu klausimą: „Ar kartais jautiesi vienišas?“ Iš lietuvių, kuriems ši pasaulio dalis tokia tolima bei nepažįstama, ir iš kinų, kuriems Lietuva – netgi dar keistesnė, kone neįmanoma; jiems esu pirmasis sutiktas lietuvis, atklydęs iš paslaptingo krašto. Žmonėms, įsivėlusiems į gyvenimus gentinėse bendruomenėse, turėčiau atrodyti įtartinas atsiskyrėlis. („Pabėgėlis? Kur kiti taviškiai, ar nors kiek daugiau jūsų dar čia yra?“) Smalsios tamsios akys žiba Pudongo dangoraižių atšvaitais. Ne, nesu vienišas, vienumos čia nelengva ir rasti. Visgi klausimą suprantu, jis apie saviškių ilgesį, kuris yra tikras kiekvieno ekspãto palydovas. Net smagioje kompanijoje, nusišypsojus sėk­mei, užplūdus džiaugsmui, net kai, rodosi, nieko netrūksta, gali jausti ant laimės krentantį melsvą šešėlį. Neįgarsintą, slaptą kirtį, ir pačiam nežinia kuriame emocijų lape įsisluoksniavusį.

Klaidžiojant istoriniais kvartalais, Šanchajus mirksi pažįstama architektūrine kalba. Ne vietine. Buvusi prancūzų koncesija, britų Bundas, pabirę secesijos stiliaus, modernistiniai XX a. pradžios statiniai liudija apie kažkada buvusį svaiginančiai multikultūrišką, kosmopolitišką miestą. Nesunkiai rastumėt rakursų, kuriais pažvelgę pajustumėt sentimentus savo istorijai. Nes stiliumi, proporcijomis, dekoru, likimu, architektūra šis megapolis primena ir dalį paslaptingos Lietuvos, tokią nebyliai, bet klausiamai žvelgiančią į akis. Ilgesingai laukiančią. Tarp užklydėlių ieškančią išvežtų šeimininkų. Tuščia apverkti tuos geruosius laikus, nebesugrįš. Sudėtinga Šanchajaus istorija, kaip ir mūsiškė, neišvengia kontroversijų. Pasmerkimo, kaip ir Lietuvoje, gali sulaukti nekorektiškas klausimas ar istorinio įvykio paminėjimas. Nepaisant skirtingų naratyvų, miesto architektūroje likę neperrašytų liudijimų, išdavikiškai šnabždančių savo tiesą. Su šia tiesos architektūra aš jaučiuosi namuose.

Ryškiausias maniškių ilgesys plūstelėjo šiemet. Sukrėsta pandemijos gimtinė liko man nepasiekiama. Užvertos valstybių sienos atskyrė mus ilgam, užkarda abejingai stovėjo, nepaisant net švenčių, Kalėdų. Karantino atskirti liko ir pačioje Lietuvoje skirtingose savivaldybėse gyvenantys giminaičiai, šeimų nariai. Ne virtualios – tikros – šiemet bent maniškių dovanos, pasiekusios mane pačiu laiku, o ypač viena, kurios taip laukiau. Vos pravėrus dėžę, virš viso jos turinio į paviršių išplaukusi gulėjo ji, cepelinų pilkumo knyga. Pirštais liesdamas kietą viršelį, iliustruotą Lietuvos kontūro ploteliu, suvarpytu kulkomis, suvokiau įspėjimą apie jos svorį. Fiziškai pajutau užgriuvusią įtampą. Kelio atgal nebebuvo, privalėjau sužinoti. Veik šimtmetis po šių įvykių, o liko neaišku – „Kaip tai įvyko?“. Būtent taip vadinasi knyga, ieškanti atsakymo, kaip Lietuvos miestuose gentiniu pagrindu buvo išnaikinti mūsų piliečiai, bičiuliai, kaimynai, iki tol čia darniai gyvenę šimtmečius. Rūta Vanagaitė, klausinėdama holokausto istoriko Christopho Dieckmanno, dekonstruoja mūsų tautos tapatybės mitą. Verčiu pirmąjį naujosios knygos lapą, o po juo užverčiu dalį savo naivumo. Yra tikinčių, kad kolektyvinė egzistencija įmanoma tik pajungta prie ją palaikančio melo aparato, bet ne visiems tinka toks socialinis kontraktas. Ypač ieškantiems atsakymų, žinojimas viską keičia. C. Dieckmannas, atsakydamas į klausimus, vis bando apsaugoti skaitysiančių lietuvių jausmus, pabrėždamas, kad nors gaudė, vežė, varė, šaudė lietuviškomis kariškių uniformomis apsirengę vyrai, viskas įvyko nacių iniciatyva. Manęs tai neguodžia.

***

Lengvutė knygutė, bet jos turinys, prislėgęs mane visu pasaulio svoriu, kartu keliauja po Kiniją. Skyrius po skyriaus užtvindo laisvas valandas komandiruočių metu. Laipinimas į lėktuvą baigtas. Atsiverčiu nekantraudamas, vos tik pakylame, bet ir vėl, po dar vieno kruvino epizodo, turiu trumpam atsitraukti. Rankose – prieš skrydį pačiuptas dienraštis „China daily“. Ištiesinęs jo sulenkimą, negaliu patikėti – į mane žvelgia antraštė „Šanchajaus žydų pabėgėlių muziejus vėl atidarytas“. Koks sutapimas. Ką tik knygoje skaičiau apie su Čiunės Sugiharos pagalba iš Lietuvos bėgusius mūsiškius žydus. Ir štai kvietimas, jų ženklai prieš mano akis. Atnaujinto muziejaus atidarymas, kartu su kitais nutikimais, įsipina į sutapimų grandinę, man asmeniškai prabilusią apie žydų istoriją Šanchajuje. Šioje grandinėje – ir mano nauja pažintis su Lavi Zhangu. Prieš kelerius metus tapęs našlaičiu, jis išpildė tėvo priesaką studijuoti hebrajų kalbą: „Mūsų kaimynai buvo žydai. Tėvas nuo vaikystės turėjo užmezgęs neišskiriamų draugysčių, bet, sulaukę galimybės, visi jie išvyko į Izraelį. Mano tėvas ilgėjosi tų patirčių ir mane ragino studijuoti jų kultūrą“, – aiškino Lavi. Dėl prasidėjusios pandemijos jis turėjo apleisti studijas Jeruzalėje ir grįžti į gimtąjį Šanchajų, iki kol reikalai pagerės. Neplanuotas atsitiktinumas. Nesipriešinu likimo diktuojamam scenarijui ir vos išsilaipinęs skambinu jam. Kviečiu kartu aplankyti muziejų. Lavi nedvejodamas sutinka, jam jie – irgi saviškiai. Netikėtai randame siūlą, rišantį Šanchajų su Lietuva: tai – istorijos liudijimai apie mūsiškius. Kaip gerai, kad Lavi šiuo metu Šanchajuje.

* * *
Europos žydai, bėgantys nuo nepakeliamo žiaurumo savo gimtinėse, pavadino Šanchajų „Nojaus arka“. Tai buvo vienintelė saugi vieta visame pasaulyje, priglaudusi žydų pabėgėlius, nereikalavusi nei paso, nei vizos. Istoriškai Kinija niekada neturėjo antisemitinių judėjimų ar net tokio požiūrio apraiškų. Rasistinės nuostatos, kurių pasekmes žydai dėl savo kultūrinio kitoniškumo patyrė Europoje, Kinijoje beveik neegzistavo. Todėl, po persekiojimo Senajame žemyne, pasiekę šį uostą jie galėjo pasijusti saugūs. Išsigelbėjusių buvo graudžiai mažai. Dauguma liko gimtinėse ir čia patyrė žudantį išdavystės tvaną. Palyginti su 6 milijonais nužudytų žydų Europoje, tik 0,25 % jų rado prieglobstį Šanchajuje. „Mes ilgai plaukėme iš uosto į uostą, bet išsilaipinti mums buvo leista tik Šanchajuje“, – pasakojo sėkmingai išsigelbėjęs Tomas Rosaueris.