Kadras iš filmo „Ponas Džounsas“ (Mr. Jones), rež. Agnieszka Holland, 2019
Vladas Rožėnas

Praeities Blogis ir šmėklos: Berlyno kino festivalio apžvalga

Vasario mėnesį jau 69-ąjį kartą įvykęs Berlyno kino festivalis jubiliejų kitąmet pasitiks stovėdamas kryžkelėje. Dar visai neseniai antru svarbiausiu festivaliu po Kanų laikyta Berlynalė pastaraisiais metais prarado aiškią kryptį, o jos programos pasirinkimai vis dažniau atrodo padaryti iš inercijos, ne nuoširdaus noro atrasti geriausius kūrinius.

Ir vis tik daugybė Berlyne debiutavusių filmų per festivalius, kino teatrų repertuarus ar internetines platformas 2019-aisiais atvyks ir į Lietuvą. Berlynalė išlieka renginiu, į kurį susirenka tūkstančiai svarbiausių industrijos žmonių, o jos programa bent iš dalies neišvengiamai atsispindi ir visos Europos kino salėse. Tad į festivalio tendencijas nereikėtų žiūrėti pro pirštus, net jei jos ne visuomet džiugina.

Visų čia pristatomų filmų vienam žmogui nei pamatyti, nei aprašyti neįmanoma, tad įdomiausia apžvelgti darbus, kalbančius apie socialines bei politines problemas, – Berlynalė visada buvo socialiai angažuotas festivalis, kuriame nugalėtoją retsykiais įmanoma atspėti neįvykus nei vienam seansui, nes pergalę nulemia tema.

Šiemet – nieko panašaus. Jokio favorito ir jokių tik politiniais motyvais paaiškinamų žiuri sprendimų. Todėl, viena vertus, Berlynalė net labai sėkminga – pagaliau įvertina ne tik tai, kad kalbama socialine tema, bet ir kaip tai daroma. Kita vertus, kaskart apsidžiaugus dėl vieno konkursinės programos filmo autorinės vizijos, už kampo laukia kitas, primenantis – garsiausi režisieriai mieliau renkasi Kanų ir Venecijos festivalius, tad Berlynas bando prisikviesti nors kiek labiau nusipelniusius kūrėjus, užsimerkdamas prieš akivaizdžius jų filmų trūkumus.

Žmonės be savybių

Kitaip negalėčiau paaiškinti, pavyzdžiui, kino legendos Agnieszkos Holland dalyvavimo konkursinėje programoje – tai vienas tų filmų, kuriuos didieji režisieriai sukuria jau nebeturėdami ką pasakyti, bet nežinodami, ką dar be kino galėtų veikti.

A. Holland kino istorijoje įrašyta jau seniai, tačiau dėl pastarųjų metų jos kūrybos nuosmukio ginčytis būtų taip pat sunku kaip ir dėl jos legendos statuso: prieš dvejus metus išleistas „Pėdsakas“ (Spoor) naudojo didaktišką toną, pats pasiklysdamas tarp savo moralų, o prieš tai nufilmuotas miniserialas „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby) buvo toks nesėkmingas, jog beveik galiu garantuoti, kad apie jį girdite pirmąkart.

Jos „Ponas Džounsas“ (Mr. Jones) pasakoja apie Gareth’ą Jonesą (akt. Jamesas Nortonas), žurnalistą, ketvirtajame dešimtmetyje pirmąkart Vakarų pasauliui nušvietusį, kaip atrodo gyvenimas Sovietų Sąjungoje už Maskvos ribų. Tai darant ne kartą teko rizikuoti gyvybe, bet svarbiausia – informuoti visuomenę ir politikus apie Stalino režimo kasdienybę – pavyko. Remdamasis G. Joneso patirtimis George’as Orwellas vėliau netgi parašė „Gyvulių ūkį“, tai režisierė filmo metu užkadrinėmis knygos citatomis primena kas dvidešimt minučių.

Nuo pat pirmųjų scenų akivaizdu, kad drama nori pabrėžti šiandien su nemenkais iššūkiais susiduriančios nepriklausomos žurnalistikos svarbą atskiriant pasaulį, kuriame norėtųsi gyventi, nuo to, kuris iš tiesų mus supa. Tas tiesa – G. Joneso darbas, kaip ir, pavyzdžiui, pastaraisiais metais Sirijos ar Ukrainos konfliktus nušvietusių žurnalistų, yra neįkainojamas.

Ir vis dėlto reikia nepamiršti, kad žurnalistas – ne šventasis, o realus žmogus. A. Holland taip pasiryžusi išaukštinti G. Joneso darbus, kad veikėjui nepalieka jokių raukšlių – jis tiesiog tobulas nuo altruistiškos motyvacijos iki poetiškai susivėlusių plaukų. O štai kiti filmo žurnalistai – ne tik bailiai, bet ir apskritai moraliai degradavę savanaudžiai, užuot kovoję už tiesą nuogi besišlaistantys vakarėliuose. Net britų politikai G. Joneso prognozių apie karą negali paprasčiausiai nepriimti – jie jam į akis juokiasi. Šioje istorijoje niekas be protagonisto neturi jokių argumentų – yra viena aiški tiesa, o visi jai prieštaraujantys tai daro tik dėl savo arogancijos ir supuvimo.

Tokios istorinės dramos ne tik laiko žiūrovą idiotu, nesugebančiu savarankiškai atskirti teisinga nuo neteisinga, bet kartu pratina žvelgti į istoriją (o drauge ir į šiandienos pasaulį) be konteksto – mąstantis ar balsuojantis kitaip paprasčiausiai nemato to, kas akivaizdu. Tad ir kalbėti su juo reikia ne ieškant kompromiso, bet įsakmiu tonu toliau aiškinant savo nekintamą (nes tobulą) poziciją.

Isabelės Coixet „Elisa ir Marcela“ (Elisa & Marcela) labai panašiai pasakoja apie praėjusio amžiaus pradžioje gyvenusią porą, tapusią pirmosiomis tos pačios lyties sutuoktinėmis Ispanijos istorijoje. „Netflix“ dramoje merginos susipažįsta koledže, iškart užgimsta ir simpatija. Vis dėlto XX a. 1-asis dešimtmetis tos pačios lyties mylimiesiems nebuvo smagus laikotarpis. Vieną dieną Elisą vietiniai apmėto akmenimis, tad pora nusprendžia, jog ji „išvyks“ ir vietoje jos „grįš“ Elisos „pusbrolis“ – Elisa, persirengusi vyru.

Apie tai, kad ši maskuotė apgautų nebent ikimokyklinio amžiaus vaiką, kalbėti net neverta, nes absurdas prasideda gerokai anksčiau. „Elisa ir Marcela“ – ta filmo scena, kai veikėjos be jokios priežasties kikendamos paplūdimyje bėga nelabai aišku kur, jų plaukus kedenant vėjui, o veidus nušviečiant saulei, ištęsta iki dviejų valandų. Nė viena pagrindinių herojų nėra visavertiška asmenybė, jos egzistuoja tik tam, kad įkūnytų meilę. Tai tik balsai, garsiai skaitantys viena kitos eilėraščius ir sukeliantys žiūrovui ne mintis, o emocijas – kokia ta meilė faina.

Veikėjos, kai nesidžiaugia savo meile (kuriai skirta ir saujelė sekso scenų, atrodančių labiau suvaidintai ir nerealistiškai nei dauguma pornografinių puslapių turinio), kovoja su homofobija. Pradedant vienos merginų tėvu, baigiant „romantiškais“ persekiotojais, vyrai čia yra nemotyvuotai pikti ir buki, o visos moterys, kad ir kaip būtų keista, supratingos ir draugiškos.

Toks žvilgsnis į istoriją ne tik sudievina jos herojus. Tai dar nebūtų taip blogai. Jis iškreipia blogį, paversdamas jį Blogiu iš didžiosios raidės. Jei rasizmas egzistuotų tik žemiausios klasės JAV pietų baruose (ką aiškina „Žalioji knyga“ (Green Book), priklausanti tai pačiai istorinių iškraipymų kategorijai), o pyktis „kitokiam“ visuomet atsiskleistų tokiais akį badančiais veiksmais kaip akmenų mėtymas, pasaulį perprasti ir netgi pakeisti būtų nesudėtinga.

Sudėtingiau atsižvelgti į tai, kad socialinės problemos prasideda nuo kultūrinio konteksto, auklėjimo ir milijono kitų veiksnių. Juk „Elisos ir Marcelos“ visuomenė nėra homofobiška, nes niekšai vyrai taip užsigeidė – tai tokia pat natūrali laikotarpio pasekmė kaip ir merginų koledžai. Anaiptol nebandau sumenkinti to, ką teko iškęsti kiekvienam veikėjui, priešingai, noriu pasakyti, kad jiems teko ištverti nepalyginamai daugiau: nebuvo vieno priešo krauju pasruvusiomis akimis, greičiau egzistavo visuomenės mąstymo klaidos, kurių viena dvikova ar straipsniu pakeisti neįmanoma.

Žymos: