Dar nuo Sokrato majeutinio metodo laikų, kuomet esminiai būties ir gyvenimo klausimai svarstomi dvinario ar trinario disputo metu (vienam iš protingesnių prelegentų sąmoningai apsimetant naivesniu, tokiu būdu kvailesniems ar ne tokiems patyrusiems leidžiant patiems suvokti savo argumentų klaidingumą), turbūt nėra sugalvota geresnio būdo save pažinti. Tai puikiai suvokia ir Kęstutis Grigaliūnas. Šis grafikos mokslus kadaise Vilniaus dailės akademijoje (tuometiniame institute) studijavęs menininkas taip pat žino, kad kiekviename iš mūsų esama išskirtinai juodų bei, atvirkščiai, absoliučiai baltų pradų. Ir net nereikia būti kokiu nors manichėjumi! Bet kuri meno sritis, nebūtinai grafika (K. Grigaliūno pavadinimas „grafiku“ prilygtų susitapatinimui su tuo „durnesniu“ Sokrato dialogų personažu) labai dažnai yra sudaryta iš, vadinkime, kontrastų arba, jei tiksliau, skirtingų elementų. Pliuso ir minuso. Būtent toje polių priešingybėje juk ir formuojasi meninė įtampa. Tad visai korektiška yra tarti, jog kaip menininkas Kęstutis šnekasi, kalbasi, diskutuoja, polemizuoja su Grigaliūnu. Tai autorius su daugybe veidų. Dėl to jis kažkuo primena savo „sezaniškus“, „kubistinius“ (o juk žinome, kad šie yra nei tokie, nei anokie) portretus, kuriuose atvaizdas matomas iš kelių žiūrėjimo taškų, skirtingais rakursais vienoje vietoje. Bandant tai suvokti chronologiškai, laiko aspektu, labai ryšku, kad Kęstučio Grigaliūno kūryba yra sudaryta, sudėliota iš dviejų skirtingų etapų.

Vienas jų – linksmasis, ironiškai ryškiaspalvis. Šį ir pravartu pavadinti „kęstutišku“. Vis tik esama tam tikrų kodų net tėvų ir krikštatėvių mums duotuose varduose. Tad toji mažybinė-malonybinė aptariamo menininko pirmojo vardo forma taip pat asocijuojasi su tariamai lengvabūdišku, net „infantiloku“, „pirmuoju“ Kęstučio kūrybiniu etapu, kuriame pirmuoju smuiku griežė vienas postmodernizmo pradininkų – vokiečių menininkas Josephas Beuysas, o visam orkestrui (galima tai pavadinti ir paradu) dirigavo žymusis fliuksistas Jurgis Mačiūnas. Tuometiniai Kęstučio darbai iš tiesų buvo popsiniai visomis savo prasmėmis. Ir tuo, jog šmaikščiai operavo pagrindinėmis popmeno sąvokomis, ir tuo, kad sėkmingai išnaudojo 9–10 dešimtmečiais Lietuvoje dar tik besiformuojančias masinės kultūros klišes bei štampus – nuo beatsirandančios reklamos iki net mūsų dienomis vis dar gimstančių (kažkaip tie sąrėmiai pernelyg ilgai tęsiasi…) komiksų.