Dainuojamoji poezija… Bardai… Nūnai Lietuvoje šie terminai vartojami lygiagrečiai, tarsi sinonimai. Pirmasis palyginti tiksliai įvardija bemaž prieš 40 metų Lietuvoje subrandintą unikalų kultūros reiškinį, o antrasis… stebina.

Kodėl prigijo ir tebėra patrauklus būtent senovės keltų dainuojančių poetų vardas? Bardų muzikos pavyzdžių neišliko, tačiau itin akivaizdu, kad jokių žanrinių (net ir formalių) dabartinės lietuvių dainuojamosios poezijos sąsajų su keltiškosiomis tradicijomis nėra. Tai istorinė svetimybė.
Mums visiškai svetimi bei neaktualūs ne tik keltų bardai, bet ir senovės graikų aoidai, viduramžių Provanso trubadūrai ar truverai, vokiečių minezingeriai bei meisterzingeriai. Tačiau „bardas“ – skambus, lengvai įsimenamas žodis. Dera manyti, kad būtent tai lėmė jo išplitimą Lietuvoje…

Kai XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje tapo akivaizdu, kad Lietuvoje susiformavo ir gyvuoja naujas, itin savitas, dėmesingų bei ištikimų klausytojų auditoriją turintis žanras, reikėjo jį įvardinti. Kilo dilema: kurti originalų pavadinimą ar skolintis kažkurį iš kitose šalyse vartojamų? Jau anuomet Rusijoje neoficialiai buvo vartojamas terminas bardai, tačiau puikiai žinojome, kad Maskvoje surašytas ir visoje SSRS išplatintas aplinkraštis, draudžiantis ir patį terminą, ir juo įvardijamą judėjimą. To priežastis – atviras rusų „bardų“ priešiškumas sovietinei tikrovei. Buvo reglamentuota vartoti šiuos terminus: saviveiklinė daina (vėliau – autorinė daina), turistinė daina, studentiška daina. Tiems, kurie mėgino dangstytis Vakaruose gyvavusia protesto daina, įsakmiai nurodė pilietinę arba politinę dainą. Žinia, nė vienas šių pavadinimų mums nebuvo patrauklus. Juolab kad pagrįstai jautėmės esą kitokie nei rusai. Tiesa, Vytautas Kernagis ne kartą minėjo terminą literatūrinė daina, kuris tiko savitos rusų atlikėjos Jelenos Kamburovos sceninei veiklai įvardinti. Neliko nepastebėta ir kompozitoriaus Mikaelo Tariverdijevo vartota muzikinė-poetinė miniatiūra.

Tuo metu Lenkijoje greta jau seniai ir plačiai vartotų terminų kabaretinė daina ir aktorinė daina vis labiau populiarėjo poezja śpiewana (dainuojama poezija). Šio termino autorius – lenkų žurnalistas, kalbininkas bei muzikos kritikas Andrzejus „Ibis“ Wroblewskis (1922–2002). Taip pavadintas žanras sėkmingai rungėsi net ir su popmuzika. Ypač aukštai vertinamas ir populiarus buvo žanro flagmanas Marekas Grechuta (1945–2006), kuriuo nuoširdžiai žavėjausi. Kiek vėliau sužinojau, kad M. Grechutos įtaką patyrė ir V. Kernagis.

Pasiūliau šį išverstą skolinį. V. Kernagis reagavo santūriai. Net ir šiandien neneigiu, kad jo abejonės buvo pagrįstos. Juk jis dainavo ne tik pripažintų poetų (Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir kt.) eiles, bet ir paties sukurtus poetinius tekstus, kuriuos vadino paprastais žodžiais. Dėl to mūsų diskusijos dažniausiai baigdavosi jo fraze „aš dainuoju balades“. Beje, kitiems kolegoms žanrą įvardinti ne itin rūpėjo…

Vis dėlto pavadinimas buvo būtinas. Pirmą kartą terminas dainuojamoji poezija viešai ištartas (ir išgirstas) buvo Kaune. Tuo metu artimai bendravau su kompozitorium Giedrium Kuprevičium, kartu su dainininku Stanislovu Rubinovu parengusiu dainuojamajai poezijai artimą koncertinę programą, kurios pirmąją dalį sudarė Bulato Okudžavos bei Mikaelio Tariverdijevo dainos, o antrąją – paties G. Kuprevičiaus kūriniai. Koncertinėse afišose reikėjo nurodyti žanrą. Kalbėjomės apie tai. G. Kuprevičius pakvietė ateiti į Kauno menininkų namuose rengiamą programos pristatymą ir viešoje diskusijoje pasiūlyti pavadinimą. Atėjau. Pasiūliau. Renginį aprašė spauda. Taip pirmą kartą nuskambėjo sąvoka dainuojamoji poezija. Tiesa, plačiai vartoti šį terminą pradėta tik tada, kai jį oficialiai pripažino V. Kernagis. Tai įvyko 1978 metais, kai žurnale „Nemunas“ (Nr. 8) buvo publikuotas jo straipsnis „Dainuojamosios poezijos džiaugsmai ir rūpesčiai“.