Kadaise poetas keliauninkas Matsuo Bashō parašė puikų ironišką haiku apie beturčio bastūno, tikriausiai galvoje turėdamas save, kasdienybę. Trieilis skambėjo taip: „Blusos, utėlės, / Žirgas šlapinasi / Galvūgalyje.“ Šiuo eilėraščiu klasikinės japonų poezijos meistras įvardijo vargšo žmogaus palydovus, atskleidė įprastą buities situaciją. Ir, gink Dieve, juo nenorėjo nei pasiguosti, nei paverkti, nei papriekaištauti. Ne todėl, kad pats pasirinko vienišiaus, neprisirišusio prie jokių turtų, kelią. Budistai nevertina. Na, bent jau taip, kaip esame įpratę mes, europiečiai. Jokių ten gerai, blogai, gražu, negražu… Tiesiog stebi. Va, tai, ką matau. Tai, ką girdžiu. Tai, ką užuodžiu. Tada viskas yra, o kaip yra – gudraujančio proto reikaliukai.

Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad Bashō gėrėjosi bei gyveno Vabi Sabi idėjomis. Tai tokia dzenbudizmo kryptis, dažnai vadinama estetikos filosofija, kuria galima remtis ir gyvenime, ir kūryboje. Vabi Sabi gal labiausiai ir išreiškia šiais laikais pasigautą ir net nuvalkiotą, tačiau menkai suvoktą čia ir dabar principą, kuriame sudėti grožėjimasis paprasčiausiais dalykais, kai juos regi, ypatingumo suteikimas bet kokiam judesiui, pavidalui, formai (sakykime, varnalėšos lapo skleidimasis lygiai toks pat nuostabus, kaip ir sakuros žiedo), gebėjimas nustebti, pajusti džiaugsmą ar ilgesį, apmąstyti akimirkos unikalumą, jos trumpalaikiškumą, nykimo, praradimo neišvengiamybę, tačiau dėl to nesikrimsti, neliūdėti. Taip randasi natūralus santykis su aplinka – ji nuostabi ir lūšnoje, ir žvyrkelyje, ir miesto kambaryje, nes visur kažkas yra ir būdamas tampa vertas pagarbos, nuostabos, gėrėjimosi. Minimalizmas, kuklumas, paprastumas – tai vis Vabi Sabi žmogaus savybės, leidžiančios jam tenkintis turimu, dėl nieko nesipiktinti, negeisti daugiau. Ir tuo pat metu įžvelgti stebuklą įskilusiame arbatos puodelyje, kurį galima suklijuoti aukso dulkėmis, toliau saugoti ir vertinti jo istoriją bei naudojimo pratęsimą.

Neseniai mokslininkai paskelbė, kad į žemę krentančiuose lietaus lašuose aptiko pakankamai didelius kiekius plastiko. Ši „labai patogi vartojimui“ ir nepaprastai pigi medžiaga ne tik salomis plūduriuoja vandenynuose, kaugėmis mėtosi miškuose ir laukuose, piramidėmis stūkso šiukšlynuose, bet jau prasiskverbė iki dangaus: iš atmosferos, nesirinkdamos, kur nusileis – ant miestų ar į nacionalinius gamtos parkus, žyra tūkstančiai tonų plastiko mikrodalelių ir kemša žmonių bei visos planetos plaučius. Nes šiuolaikiniam žmogui svarbu grožis, estetika bei higiena, išreiškiami maždaug tokiais poreikiais: kad kiekvienas sausainis būtų apvalkale, tada dešimt įvilktųjų aptraukti kitu, o trisdešimt, supakuotų į gražią dėžutę, įmauti į finalinį plastiko dangalą.

Žinoma, visais laikais visuomenės skilo į tuos, kurie viena ranka kimšdami į burną ar užantį antra dusino silpnesnįjį, ir tuos, kurie sunkiau versdamiesi sugebėdavo sukurti gausybę materialių ir neapčiuopiamų turtų, vadinamų mokslu bei menu. Tačiau šiandieną ir vienoje, ir kitoje stovyklose kaip niekada trūksta Vabi Sabi požiūrio, santykių, elgesio. Kaip ir graikiškosios grožio sampratos, pranciškoniškojo kuklumo ir bet ko įgijimo savo rankų darbu, budistiškojo santykio su aplinka ir visomis gyvomis būtybėmis, siekiant nutraukti kančios priežastis, dzeniškosios pagarbos savasčiai ir dabarčiai, sufiškojo paprastumo, egocentrizmo mažinimo, pasaulio suvokimo per širdį – šių bei daugybės kitų pasaulėžiūrų, galinčių darniai susijungti ir tapti naujojo atgimimo, dvasinio Renesanso pamatu. O labiausiai – mokytojų kaip Bashō, savuoju pavyzdžiu vedančių būrius mokinių gėrėtis kiekviena akimirka, maža varlyte, šimtamečiu sodu, kuriančiu poetu, laukuos dirbančiu žmogumi, raginančių ne skubėti šitą pasaulį išmesti, bet suklijuot aukso dulkėmis, neslepiant nė vieno įtrūkimo, nuskilimo ar subyrėjimo, vertinant visas patirtis, primenančias apie mūsų pačių veiklas bei jų pasekmes.