LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas Julijus Grickevičius. Martyno Aleksos nuotrauka
Julijus Grickevičius

Piršlybos per pirmą pasimatymą. Ar scenos menai remiami Lietuvoje?

Gegužę sukanka lygiai metai nuo mecenatystės įstatymo priėmimo. Iškilus statusas ir skambus žodis tapo reglamentuotais. Iki tol mecenatystė buvo vienu iš rėmimo sąvokos sinonimų, kartu su partneryste, rinkodara, filantropija bei finansine pagalba socialiai pažeidžiamoms grupėms. Dabar gi mecenato statusas skiriamas suteikus milijono eurų paramą (vienu kartu arba per tam tikrą laiką). 2018-aisiais jo nusipelnė vienas asmuo – mecenatu tapo verslininkas Arvydas Paukštys, paaukojęs milijoną eurų sudegusiai Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčiai atstatyti.

Šalia šio įstatymo veikia dar vienas – Labdaros ir paramos įstatymas, rėmėjams nustatantis mokesčių lengvatas ir turintis mažai ką bendro su realybe. Parama ir filantropija, davimo kultūra iki šiol yra mistifikuotos: nedaug kas supranta ir kas tai yra, ir kaip tai veikia. Todėl nieko keisto, kad įsigilinus į kultūros organizacijų biudžetus tokių lėšų dalis iki šiol labai menka. Ko reikia, kad rėmimo mechanizmai veiktų? Užsienio praktika rodo, kad bet kokia įmonių ir verslo parama tiesiogiai susijusi su tuo, kaip esame įpratę remti patys – nuo gailestį keliančių benamių gyvūnėlių ar „Maisto banko“ iki mėgiamų renginių ar hobių.

Balandį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras inicijavo konferenciją „Mecenatystė: vizijos ir praktikos“, kurioje bandyta aprėpti visko po truputį: nuo dalyvių ir temos iki įstatymų, mokestinės bazės, asmeninių pažinčių svarbos, žmogiško potencialo trūkumo ir bendro „ekosistemos“ kūrimo. Neseniai duris atvėrusio, privačiomis lėšomis atidaryto MO muziejaus plėtros ir vystymo projektų vadovas Mindaugas Morkūnas savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ apibendrinęs renginį pastebėjo, jog anksčiau viešąjį sektorių prisikviesti į panašaus pobūdžio iniciatyvas buvo sunku, o dabar šiuos klausimus jo darbuotojai kelia patys. Įrašo turinio nekartosiu, jis nesunkiai prieinamas visiems. Konferencijoje dalyvavęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas konstatavo, kad parama scenos menų įstaigoms sumenko net 23 proc. „Per metus nesunkiai išdalinčiau 10 mlrd. eurų, jeigu tik juos turėčiau. Tačiau sėkmingą rėmėjų partnerystę neretai nulemia ilgalaikis asmeniškas bendravimas, todėl kultūros institucijoms tiesiog būtina burti ir auginti savas bendruomenes. Šiandien mūsų šalyje yra nemažai žmonių, išvysčiusių savo kompanijas ir sėkmingai jas pardavusių, kuriems virš 60-ies ir kurie norėtų dalį uždirbtų lėšų skirti mecenatystei bei tokiu būdu save įprasminti. Tačiau panašios praktikos šalyje, be MO muziejaus, mes nelabai turim, todėl tokiems žmonėms reiktų skirti daugiau dėmesio. Juos būtų gerai skatinti asmeniniu bendravimu, sakyčiau, reiktų „pačiupinėti jų ego“, – pastebėjo kitas konferencijos dalyvis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Kad kažkas ne taip ir dabartinių sąlygų rėmimui nepakanka pasakyti maža. Panašu, kad ką daryti šioje situacijoje nežino nei paramos prašytojai, nei verslas. O kai nežinai, ką daryti, lengviau nedaryti, t. y. neduoti. Atėjo laikas trumpam ekskursui apie užsienio praktikas ir modelius. Nors jų tiesiogiai perkelti į mūsų aplinką nederėtų, pasižvalgyti svetur pravartu.

Operos teatras yra tinkama vieta kalbėti apie mecenatystę. Tai institucija, kuri nuo pat ištakų palaikoma ir kuriama privataus intereso. Pirmoji Lietuvoje pastatyta opera „Elenos pagrobimas“ tiesiogiai susijusi su didelio teatro mėgėjo ir rėmėjo Lenkijos karaliaus, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vladislovo Vazos vardu. Panašių istorinių pavyzdžių nestinga.