Saulius Keturakis

Piktogramos kaip literatūros kalba

2015-aisiais Oksfordo žodynas metų žodžiu išrinko ne žodį, o 😂 – „veiduką su džiaugsmo ašaromis“. Argumentas – ši emoji (Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlo vartoti terminą „jaustukas“) ikona sudarė penktadalį visų tais metais Jungtinės Karalystės gyventojų elektroninėje komunikacijoje pasirodžiusių jaustukų. Negana to, jaustukai jau buvo tapę visaverčiu ne tik kasdienio bendravimo, bet ir literatūros kūrinių elementu.

Kai kalbama apie jaustukus literatūroje, omenyje dažniausiai turimi du XXI a. literatūriniai projektai, sukėlę daug triukšmo ir diskusijų. Tai „Emoji Dick“ – klasikinio amerikiečių romantizmo teksto, Hermano Melville’io romano „Mobis Dikas“ (Moby Dick, 1851), vertimas į jaustukų kalbą, paskelbtas 2010 m., ir Kinijos menininko Xu Bingo (Siu Bing) 2011 m. pasirodžiusi knyga – jau ne vertimas, o originalus pasakojimas piktogramomis – „Book from the Ground: From Point to Point“.

Idėja išbandyti jaustukus kaip įprasto teksto alternatyvą pirmiausia kilo sutelktinio finansavimo platformos „Kickstarter“ inžinieriui Fredui Benensonui. Apie 2009 m. jis dalyvavo diskusijoje, kurioje buvo aptarinėjama galimybė jaustukais kurti literatūrą. Būtent tada F. Benensonui į galvą šovė mintis pradėti nuo gerai žinomo teksto vertimo į jaustukų kalbą. Tai turėjo būti kas nors sunkiai įsivaizduojama, tikras iššūkis. Iš pradžių jis svarstė imtis Biblijos, tačiau paskui nusprendė eksperimentuoti su ne tokiu jautriu, bet vis tiek pakankamai garsiu tekstu. Taip jam į akiratį pateko H. Melville’io romanas.

Iš pradžių sumanymo ėmęsis pats, F. Benensonas greitai suprato, kad bandydamas transformuoti 6438 „Mobio Diko“ sakinius į jaustukus išprotės. Tad savo projektą paskelbė „Kickstarter“ platformoje ir sėkmingai surinko pinigų vertimui atlikti. Vis dėlto suma nebuvo tokia, kurios būtų pakakę aukštos klasės specialistų paslaugoms apmokėti, taigi F. Benensonas kreipėsi į „Amazon Mechanical Turk“ bendruomenę, kur už kelis centus ar dolerius galima pasamdyti tūkstančius darbuotojų įvairioms užduotims atlikti – transkribuoti garso įrašus, identifikuoti fotografijas, atlikti įvairius testus. Visam „Mobio Diko“ vertimui į jaustukų kalbą įgyvendinti reikėjo 800 žmonių. Darbas organizuotas taip: kiekvieną romano sakinį išversdavo trys tarpusavyje nesusiję darbuotojai, paskui kitas trejetas iš šitų trijų variantų balsuodamas rinkdavo geriausiai pavykusį, ir tik tada atrinktas sakinys patekdavo į galutinę redakciją.

Pasirodęs H. Melville’io kūrinio vertimas skaitytojams pateiktas kartu su tradicine – angliška – romano versija. Tačiau net ir šitaip bandant sumažinti pasakojimo neapibrėžtumą, projektas sulaukė labai kategoriškų neigiamų vertinimų. Reaguodami į milžiniško baltojo banginio, kurį čia reprezentavo žaismingas mėlyno banginuko jaustukas, istoriją, kritikai savo atsiliepimus dažnai pradėdavo antraštėmis „Stebinamai beprasmiška“ ar „Rašytojas vartosi kape“. Žinoma, turint tik maždaug 800 piktogramų – tiek šiuo metu yra jaustukų – nebuvo įmanoma perteikti H. Melville’io pasakojimo subtilybių, be to, jaustukų kalba vis dar yra pernelyg neapibrėžta, neturinti nei nusistovėjusios gramatikos, nei semantikos. Atrodė, F. Benensono eksperimentas taip ir liks tik savotiškas kultūrinis chuliganizmas, tačiau visiems netikėtai 2013 m. vasario mėnesį JAV Kongreso biblioteka „Mobio Diko“ vertimą į jaustukų kalbą pripažino ir įtraukė į oficialų garsiojo romano vertimų archyvą. Bibliotekos skaitmeninių projektų vadovas Michaelis Neubertas šį sprendimą komentavo sakydamas, kad šis vertimas yra laikmečio paminklas, kuris ateityje galbūt kam nors pravers studijuojant šiandieninę komunikacijos jaustukais maniją.

Žymos: