Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbina Stasys Baltakis

Peter Greenaway: Kinas – mirštantis menas

Peteris Greenaway’us nėra režisierius. Jis save vadina kino gamintoju (panašiai Jonas Mekas sakėsi esąs filmininkas). Man Peteris labiausiai primena mokslininką, teoretiką, tyrinėtoją. Nežinau, ar dar kas nors taip nuodugniai ir išsamiai yra išanalizavęs Rembrandtą, jo personažų pozų ir rankų pozicijų reikšmes, pasitelkiant kompiuterius skaičiavęs dailininko naudotus atspalvius iki septynių milijonų, kai jo gimtojoje anglų kalboje spalvoms nusakyti tėra penkiasdešimt žodžių. P. Greenaway’aus vaidybinis filmas „Nakties sargyba“ (Nightwatching, 2007) pasakoja apie paveikslo tuo pačiu pavadinimu kūrimo peripetijas, po jo iškart sekė dokumentinė juosta „Rembrandto kaltinimas“ (Rembrandt’s J’Accuse, 2008), kritikuojanti šiuolaikinės visuomenės vizualinį neraštingumą, pasitelkiant 34 Rembrandto anksčiau minėtos drobės paslaptis, taip pat garsiąją žmogžudystės atskleidimo istoriją. Virtuvės vizualinė estetika bei kulinarijos stebuklai rafinuotame satyros, šoko ir pasišlykštėjimo kokteilyje – garsiausiame P. Greenaway’iaus filme „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover, 1989) – vainikuojami kanibalizmo scena, o „Architekto pilve“ (Belly of an Architect, 1987) apstu architektūros terminologijos ir amato subtilybių. Beje, aistra architektūrai bei domėjimasis architekto Danielio Libeskindo darbais, taip pat draugystė su lietuviu fotografu Antanu Sutkumi šįkart ir priviliojo režisierių Vilniun.

Sveiki, kartais rašau straipsnius kino tematika šiame gražiame ir meniškame žurnale, o šiaip esu kino prodiuseris. Štai pora naujausių numerių, norite?

Ne.

Kokia yra gyvenimo prasmė?

Jokios. Žmogus ją turi pats susikurti.

Girdėjau, kad Lietuvon šįkart atvykote tam, kad sudalyvautumėte draugo gimtadienyje? Ar dažnai tenka keliauti į gimtadienius tokį atstumą?

Man patinka keliauti. Dauguma filmų, kuriuos sukūriau per pastarąjį dešimtmetį, yra inspiruoti vietovių, po kurias keliavau. Tai vienas iš pagrindinių mano gyvenimo stimuliatorių, kaip ir istorinių knygų skaitymas. Labai domiuosi istorija ir turiu pasakyti, kad dauguma istorikų yra melagiai, o pati istorija neegzistuoja išvis – tai tik subjektyvi istorikų vaizduotės išraiška. Perfrazuojant – istorijos nėra, yra tik istorikai. Julijus Cezaris, Winstonas Churchillis – puikūs rašytojai, bet absoliutūs melagiai. Kiekvienas rūpinasi tik savo interesais ir niekas nesako tiesos.

Investavote daugybę laiko, besiruošdamas savo filmams. Žiūrint kiekvieną jūsų juostą atrodo, kad esate to reikalo, tos temos, apie kurią sukasi pasakojimo fabula, profesionalas – jūs ir virėjas, ir architektas, ir žemdirbys, dailininkas, kaligrafas, biologas, nekalbant apie tai, kad, be abejo, gaudotės režisieriaus amate – ekrane išvystame net patį Sergejų Eizenšteiną (Eisenstein in Guanajuato, 2015).

Taip, kiekviename filme savęs palieku labai daug. Ką mano personažai kalba, ką filmo veikėjai daro – aš tai darau, aš juose kalbu. Ir veikiu.

Jei kažkas jums pasakytų: „Turite galimybę kurti filmą Lietuvoje“, o koks nors prodiuseris pridurtų: „Štai visi reikalingo biudžeto pinigai“, ar važiuotumėt čionai? Ar investuotumėt savo laiką į studijas apie Lietuvą ar vietos reiškinį, o gal istorinę personaliją?

Na, planuose jau yra keletas sumanymų. Labai domiuosi Eizenšteinu, manau, jis yra genialiausias visų laikų režisierius, nuostabus pramogininkas. Taigi, ruošiuosi apie jį pagaminti dar du filmus. Jo išvykimas į Holivudą iškart kelia klausimą – ar kinas yra menas, ar komercija? Niekas nežino tiesos, o tiesa ta, kad kinas yra ir menas, ir komercija. Kitą filmą norėčiau padaryti apie tai, kaip jis Šveicarijoje aplankė pirmąjį kino festivalį, taigi, reikalinga trilogija. Manau, turime pinigų „Eizenšteinui Holivude“, toliau – truputį sudėtingiau, bet gal tik kol kas. Kai aš sakau „Eizenšteinas Holivude“, žmonės iškart suklūsta, nes tai komercinė kino pusė. Tačiau nustebsite išgirdę, jog šį projektą galima būtų filmuoti vienoje iš Baltijos šalių – daugiausiai šansų turi Ryga.

Dėl aplinkos?

Taip, nes Rygos centras, nesu tikras, ar jūs tai žinote, primena trisdešimtųjų metų miestą. Klausimas, kaip mes išspręsime filmuojant kilsiančias problemas, kurių tikrai bus.

O jei grįžtume prie gyvenimo prasmės?..

Nėra prasmės. Gyvenimas beprasmis. Taip, kiekvienas turi susikurti prasmę. Aš jau septyniasdešimt šešerių ir užduodu sau šį klausimą nuo septyniolikos; vis dar esu čia ir vis dar klausinėju. Taigi, susiradau tam tikrą prasmę. Man pasiutusiai patinka gaminti filmus, bet niekada nevaikštau į kino teatrą pats, nes kinas pasidarė labai nuobodus, tiesiog suaugusiųjų pasakos prieš miegą. Iš esmės jis nebejuda, nepajudėjo nuo elementarių pirmųjų kino kūrėjų bazinių darbo metodų ir būdų, o tapyba, tapyba tampa vis labiau ir labiau svarbi. Kinas netgi, sakyčiau, yra mirštantis menas, taip ir negimęs, nesugebėjęs konkuruoti su tikrais menais, o kiek metų tapybai? Randa vis senesnius piešinius uolose, esantieji Prancūzijos pietuose vis sendinami, nes laiką nuolat perskaičiuoja, ir dabar jiems jau apie 45 000 metų, taip? Kalbant apie vakarietišką tapybą, galėtume Pompėjoje rastus piešinius laikyti ištakomis, bet šiaip tikra dabartinės tapybos pradžia yra Renesansas. Ir tapyba mums davė, dar duos daug visko, ji yra viena iš šešių klasikinio meno formų. O kinui – tik 120 metų. Kažkas, gal André Bazinas, 1930-aisiais pasakė, kad kinas yra kombinacija: truputis teatro, truputis literatūros, ir, jei labai pasiseka, šiek tiek tapybos. Negalima vadinti kino septintuoju menu, jis labai nesavarankiškas ir pats tą žino. Kinas visada liks tik bandymas iliustruoti knygas.

Jūs pats pradėjote nuo tapybos, ar ja tebeužsiimate?

Italų žurnalistas kartą paklausė manęs: „Kaip taip, pone Greenaway’au, atsitiko, kad jūs, pradėjęs karjerą kaip tapytojas, pasidarėte kino režisieriumi?“ Taigi, daviau kokį tai netvirtą, neaiškų atsakymą, kad paveikslai neturi garso takelio. Nevadinkime manęs režisieriumi, tai truputį nepatogi sąvoka, vadinkime mane kino gamintoju. Iš esmės aš darau didelius paveikslus dideliuose ekranuose su garso takeliais. Mano pirminis interesas – tapymas. Kinas yra labai ribotas, o dabar apskritai – pakeliui į savo mirtį. Visomis prasmėmis, turinio ir faktinio egzistavimo. „Variety“ žurnale, kuris yra Holivudo vizitinė kortelė, skaičiau, kad tik 5% žiūrovų eina į kino teatrus, visi kiti naudoja televiziją, DVD, telefonus, kompiuterius ir t. t. Žmonės nori žiūrėti filmus namų komforte, kur jie gali pamaitinti savo kates, atsakyti į durų skambutį… Tai nėra blogai, bet daugelis nebesiburia didelėse salėse kartu su kitais. Mano įsitikinimu, kinas yra miręs. Mano vaikaičiai paklaus savo tėčio, kas yra kinas, ir atsakymo nebus. Taip jau nutiko nebyliajam kinui – juk niekas, išskyrus vaikus, prieš Kalėdas žiūrinčius Busterį Keatoną, ir dar mokslininkus, tyrinėjančius šią sritį, jo nebevertina ir nelanko.

Jūsų kastingas toks taiklus, kad pažiūrėjus filmą atrodo, jog vaidmeniui tinka tik jūsų pasirinktas aktorius. Kartą, studijų Kalifornijos meno institute metu, mane užkalbino Chloe’ė Webb ir aš suvokiau, kad ją labai gerai pažįstu, kad kažkur susitikom ir ypatingai artimai bendravome, toks savas pasirodė jos balso tembras. „Ne, nesam pažįstami, bet gal iš kokių vaidmenų kine atsimeni mano balsą?“ – atsakė Chloe’ė. „Kokių dar vaidmenų?“ – išpūčiau akis. „Gal filme „Sidas ir Nency“? – Nežinau tokio filmo. – Nesvarbu, mes nesam pažįstami.“ Vėliau, po pokalbio, bibliotekoje paieškojęs informacijos supratau, jog mane kalbino kino žvaigždė. Tada buvau matęs jūsų „Architekto pilvą“. Ar rinkdamasis aktorę architekto žmonos vaidmeniui specialiai dairėtės tokio išskirtinio balso tembro?

Ieškojau patrauklios ir jaunos aktorės, kad kontrastuotų su savo pagyvenusiu vyru, sėkmingu architektu, už kurio ištekėjo susižavėjusi tik jo talentu bei sėkme. Tikriausiai jos gera vaidyba ir tragedija tarp vyresnio vyro ir moters, ieškojusios užuovėjos, o vėliau – naujų nuotykių su kitu, jaunesniu vyru, tave paveikė ir liko atminty. Beje, ką Chloe’ė dabar veikia, ar vaidina kur nors kine? Aš jos niekur jau seniai nemačiau.

Pasirodė keliuose nereikšmingų filmų epizoduose ir vaidino TV seriale, kiek žinau, atliko nedidelius vaidmenis. Už vieną TV serialo vaidmenį, regis, nominuota kokiam tai apdovanojimui.

O ji gyvenime laiminga?

Negaliu pasakyt, neturiu jokios informacijos. Tada neatrodė labai laiminga – dėl ko gi dar kabintų paprasčiausią studentą?

Tikriausiai. Pamenu, kartą lėktuve Chloe’ė prisėdo prie manęs, pasakojo savo gyvenimo istoriją ir bekalbėdama verkė ant peties. „Ko verki?“ – paklausiau, o ji pasakė: „Nenoriu būti aktore.“

Jūs nenorėjot būti tapytoju, todėl pasukot į režisūrą?

Ne, netiesa, aš norėjau būti tapytoju. Visada norėjau. Kino režisieriumi tapau per atsitiktinumą. Lankiau vieną iš tų bangas keliančių Londono meno mokyklų, su daug kitų popžvaigždžių, vėlyvajame penktajame – ankstyvajame šeštajame dešimtmečiuose. Žinai, Mickas Jaggeris, Johnas Lennonas, visi tie žmonės, ir tai buvo tas amžius, kai pirmoji karta po Antrojo pasaulinio karo atradinėjo save, reiškė savo identitetą. O aš mokiausi, kaip reikia tapyti, praleidau ten keturis metus ir man tikrai patiko. Visos mokyklos, koledžai, universitetai turėjo kino klubus ir aš įnikau į filmus. Tokie dalykai kaip prancūzų Naujoji banga nėra istoriniai reiškiniai. Domėjausi kinu tuo pat metu kaip Godard’as, ir tas nuostabus italų kino judėjimas, tas neorealizmas mus kerėjo. Kur tie fantastiški filmai „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita, 1960) ir „Kelias“ (La Strada, 1954), kur tie nepakartojami filmai, kur, fuck, jie dingo?

O jums neatrodo, kad Godard’as nežino, ką dabar daro?

Na, jo filmai šiuo metu labai mažiukai ir labai privatūs. Kaip ir daugelis senųjų mohikanų, jis užsislaptino savo pasauly. Vimas Vendersas irgi dar gyvas, bet taip pat sulindęs į save, jokių rimtų filmų nebegamina seniai. Periodai, jie ateina ir praeina. Žurnalistai, kaip tu, gi duodat menininkui septynis metus viskam apversti, priminti apie save pasauliui, sukurti kažką svarbaus… Ir jūs labai gyvybingai stumiat, spaudžiat, o mes turim „išspjauti“ ką nors tokio, apie ką rašytumėt. Žinai, per visą tą laiką aš pagaminau kiek, aštuoniolika filmų? Ir besidarbuodamas ties penkioliktu patyriau gan stiprų déjà vu: „Ei, – sakai sau, – aš jau buvau čia ir dariau tai anksčiau.“

Žiūrint nufilmuotą medžiagą ar ruošiantis filmavimui?

Abiem etapais. Iš esmės kino gamyba yra padalinta į tris dalis. Aš pats esu perauklėtas britiškos marionetiškos mokyklos (auklėtas iki nežmoniško britiškumo), gali tai išgirsti mano „karalienės“ akcente. Tiesa, galiu rašyti, rašyti ir rašyti, nesakau, ar tai blogai, ar gerai. Kai lankiau tą meno mokyklą, apie kurią jau pasakojau, mokiausi tapyti ir papildomai rašyti tekstus vėl, po paveikslais. Labai apgailestauju, kad negaliu kurti muzikos, bet dirbau su nuostabiais kompozitoriais, tiesiog genialiais, tik su jais labai sudėtinga, nes yra dideli egoistai, kaip ir režisieriai.

Taip, Michaelo Nymano muzika gali vidury nakties išverst iš lovos, ją prisiminus kuriame nors iš filmų, kaip, pavyzdžiui, „Virėjo…“ kelionės sunkvežimyje, pilname pakabintų gyvulių kūnų su juose besirangančiais kirminais, scenoje. Nebebendradarbiaujate?

Ne. Mes netgi nebesikalbame. Žinai, kaip santuoka pasibaigia laukinėmis ir žiauriomis skyrybomis, taip atsitiko ir mums. Buvom pernelyg artimi. Paskutinis filmas kuriame bendradarbiavome – „Prospero knygos“ (Prospero’s Books, 1991). Ta pati istorija kartojosi su Louisu Andriessenu, Davidu Langu, netgi su Philipu Glassu, nes turėjome daugybę problemų, nesutarimų dėl ritmo, greičio ir laiko. Tačiau norėčiau su jais bendrauti artimai. Kaip pastebėjai, Eizenšteino filme daugiausiai Prokofjevo muzikos, nes jiedu turėjo artimus ryšius.

Nesijaučia, kad būtumėte su kompozitoriais konfliktavęs, nes muzika – labai svarbi jūsų filmuose, tarsi koks vaizdų kaitos lubrikantas.

Turbūt todėl, kad esu geras montuotojas. Kaip ir Eizenšteinas, daug šito mokiausi. Mano manymu, montuotojas dabartiniame kine turi daugiausiai įtakos. Jo amatas yra svarbiausias šiame mene, ir taškas. Jei prieš 30 metų operatorius buvo pagrindinis diktatorius, dabar viskas pasikeitė, nes aš galiu daryti su jo nufilmuota medžiaga, ką noriu: pakeisti spalvą ar kokybę taip, kad jis vaizdų net nebeatpažintų, nupjauti kadrą, perdalinti jo kompoziciją ir t. t. Žinoma, operatorius būtinas, kaip sakinyje būtini žodžiai, kableliai ir brūkšneliai, bet montuotojas šiandien yra tas, kuris turi absoliučią kontrolę.

Beje, žinote, kad Johno Gielgudo šaknys yra čia, Lietuvoje?

Taip taip, puikiai žinau.

Pažįstate šią šalį gan gerai?

Taip, aš čia buvau jau dukart, ir, kaip minėjau anksčiau, mėgstu skaityti istorines knygas. Kalbant apie istoriją, Gielgudas galvojo, kad Shakespeare’as rašė tekstus jam, kad niekas kitas taip gerai neišmano ir nepajaučia Shakespeare’o. Ypač „Prosperą“ – išimtinai tik jam. Didelis Gielgudo konkurentas britų kine, o kartais – partneris Laurence’as Olivier turėjo daugybę šekspyriškų pasirodymų scenoje, tiek teatre, tiek ekrane: Henrikas V, Ričardas III, vaidinant kartu su tuo, na kaip jis, turėčiau jo nors vardą žinoti, šiaip ar taip, esu vedęs kiną, gi, aaa, Marlonu Brando. Vargšas senasis Gielgudas žinojo ir sau galvojo, kad Laurence’as Olivier yra tik veiksmo filmų aktorius, o ne Shakespeare’o! Tačiau aplinkiniams atrodė kitaip. Pats Gielgudas niekad negaudavo jokio didelio šekspyriško vaidmens kine. Mano galva, jis išties labiau jakobiniškas ar elizabetiškas aktorius. Kiek pamenu, Dereckas Jarmanas kartą jį pakvietė į savo filmą, bet tai nebuvo vaidmuo, kurio Johnas norėjo, taigi aš jam pasiūliau tai, ko troško. Žinai, dauguma aktorių, norinčių vaidinti Shakespeare’ą kine, siekia pagrindinio vaidmens. Ir Orsonas Wellesas, ir daug daug jų, bet aš norėjau padaryti juostą apie tekstą, tokį anti-„Karaliaus Lyro“ filmą.

Grįžkim kiek atgal. Mane, kaip kino žmogų, neramina jūsų, meistro, žodžiai, kad kinas merdi ir netrukus mirs. Juk tokie režisieriai kaip Eizenšteinas, Tarkovskis, Béla Tarras, kuris, mano nuomone, kiną priartino prie videomeno, paliko gilų įspaudą mene per se.

Na, kinas turi keletą rimtų priešų, pasakysiu, kas jį gadina: kadras, tekstas, aktorius ir kamera. Gal dar ir penktasis, režisierius. Žinoma, tai labai subjektyvu ir kinas dar žavės daugybę žmonių, bet tikrai manau, kad savo kulminaciją, savo geriausias dienas jis jau išgyveno. Dabar daugelis filmus žiūri telefone, o tai juk ne kinas? Kaip ne kinu tampa žiūralas virtuvėje, lovoje, netgi namie.

Bet lietuviai vis aktyviau domisi savo nacionaliniu kinu. O prancūzai, o turkai – ten daugybė kino lankytojų, virš 55% visų kino teatrų lėšų – iš nacionalinio kino.

Taip, gal jūsų procentas auga, bet žmonės žymiai rečiau eina į kino teatrus, į tą bendrystę, su kitais kartu dalyvaujant kino akte tamsoje. Pamatysi, šiuolaikinis kinas išnyks, kaip kad išnyko nebylusis. Nebent jis iš naujo save išrastų. Pavyzdžiui, galėtume žiūrėti daug kadrų vienu metu, vienoje plokštumoje arba, dar geriau, 3D – iš įvairiausių stebėjimo kampų, skirtinguose ekranuose. Tie kadrai susiję vienas su kitu arba tokie patys, tik skirtingo dydžio ekranuose, suteiktų žiūrovams kitokią kino pajautą ir mes, nebevaržomi vienos istorijos, vestume paraleles tarp vaizdų, kurtume pasakojimą patys, konstruodami susijusius vienas su kitu patiriamus reginius. Tai, ką projektuoji ekrane, turi efektą ekrane ir priešingai, efektas ekrane veikia žiūrovą.

Žymos: