Erika Drungytė

Pergalė ir barbarybė

Nei judėjų sinagogoje – susirinkimų namuose, nei islamo mečetėje – nusilenkimo vietoje, nerasime Dievo atvaizdo. Jokių drožinių, lipdinių, piešinių, juolab daugybės altorių įvairiems šventiesiems. Tačiau ne visos abraominės religijos paiso prisakymo, išdėstyto Senojo Testamento Kunigų knygoje: „Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ Žinia, krikščionių bažnyčiose – Dievo namuose, žvilgsnį paganyti tikrai galima: freskose, reljefuose, vitražuose, skulptūrose, paveiksluose vaizduojamas ne tik Dievas Tėvas ar Dievas Sūnus, bet ir Šventoji Dvasia, Mergelė Marija, angelai, šventieji, įvairių Naujajame Testamente aprašomų įvykių scenos ir jų dalyviai. Tokiais „stabmeldiškais“ atributais Kristaus išpažinėjų maldos namai artimesni senovės graikų, romėnų, egiptiečių kultų šventykloms, kuriose taip pat nestigo dievų, deivių, pusdievių, mitinių herojų bei keisčiausių zoomorfinių būtybių. Ir į kokias kitas religijas bebestume pirštu, visur galėtume atrasti, kaip atrodė dievinami ar garbinami subjektai – Krišna, Šiva, Buda, Aštuoni Nemirtingieji, Mahavyra bei šimtai, gal tūkstančiai mums net negirdėtų.

Vykstant ekspansijoms ar okupacijoms dažniausiai užimtose teritorijose naikinama tai, ką reikia pakeisti naujais atributais. Tad šventyklos ir dievai – visų pirma. Užgrobtoje ritualų vietoje pastačius savus ženklus įtvirtinama ir pergalė. Tačiau jei naujakuriai randa senbuvių jau nebenaudojamus artefaktus, jei nėra reikalo vieną statulą pakeisti kita, vienas garbinimo apeigas – kitomis, tuomet istorinis palikimas išsaugomas. Kaip menas, kaip tyrimų objektas, kaip užmarštin nugrimzdusių civilizacijų liudijimas. Ką jau kalbėti apie naujausius laikus, kai daugybė pasaulio šalių yra įsipareigojusios paveldą saugoti ir globoti. Tačiau vis nutinka ir nutinka brutalių incidentų, kai kokioms nors religinėms, tautinėms bendruomenėms norisi pasišvaistyti kūjais dienos ir taikos metu, ištaškant į šipulius vertingiausią archajinį palikimą, kad „įrodytų“ jau neegzistuojančioms kultūroms ar tik istoriniuose prisiminimuose gyviems asmenims, jog jie buvo neteisūs.

Jei kažkam suteiki ypatingą reikšmę, vadinasi, tuo tiki arba bijai. Jei kažko bijai, bėgi arba pyksti. Jei esi išmintingas, į žmogaus kūrybos elementus tiesiog žiūri ir gėriesi jo pasaulio daugiabriauniškumu. Budizmas atmeta bet kokį žmogaus ar dievybės garbinimą, Budos nelaiko dievu, bet niekada nesiimtų griauti visų jo stovylų, nes sudievinimo su vaizdavimu nesieja. Naikina tik ligotas, karščiuojantis protas, kuris iliuzinio pasaulio elementus paverčia savomis fantazijomis – „kas būtų, jeigu būtų“ arba „o jeigu yra taip“.

Šiuo nesijaudinimu dėl išorinių dalykų į budistus labiausiai panašūs žydai. Jiems nereikia Dievo atvaizdo, bet jų netrikdo kitų religijų pavidalai, jie nekreipia dėmesio į kažkada kažką egzistavusį, nenaikina istorinio palikimo, jų visai nedomina, kas ką galvoja ar kalba apie juos. Nes tikėjimas yra tvirtas ir nepajudinamas, o gyvenimo įstatymai sutampa su įrašytaisiais į jų šventraščius. Kai žmogus tiki, kad asmeniškai jį ir visą jo tautą už rankos veda ir tiesiogiai bendrauja pats Kūrėjas, visa kita tėra juokai ir žaidimai. Arba kai suvokia, jog tai, ką laikome tikrove, tėra tuštuma. Todėl Dalai Lama, nors ir pasisako rimtais klausimais, galiausiai iš visko vien kikena. Taigi žmogaus tikėjimui ar sąmoningumui kenkia ne pats stabas, o įtikėjimas, kad šis turi galios, ir pyktis dėl kito ne tokios, kokia privalo būti pagal mosuojančio kūju nuomonę, tikrovės. Barbarybė, nesvarbu kokiais laikais demonstruojama, ir yra stabmeldystė. Belieka stebėtis, kad šiuolaikiniame pasaulyje jos teritorijos taip entuziastingai plečiasi.

Žymos: