Paulius Norvila | Eilėraščiai

Kauno
Sonetų vainikas

 

nėra prasmės kalbėti ką jaučiu
kai užsimojęs nuskelia širdies
kraštinę kirvis bėgių likučiu
grįžtu namo viliuosi neskaudės

kai pelenus žarstysime po to
suradę bulvę lupsime lėtai
dar šiltą odą paišinas vanduo
užlies akis ir atsitiktinai

išsprūdę žodžiai nerimo gija
lydės ilgiau negu lydėjai ją
kartodamas kad nieko neturi

tik siaurą juostą vėstančios šviesos
po durimis sekmadienio nasruos
net jeigu kitas – vis toks pats esi

– – –

net jeigu kitas – vis toks pats esi
nukirpus kūną siela nesikeis
nuo puškino ramybės nerami
kai traukinys pavirsta traukiniais

ir sukasi ir šaukiasi ligos
srovė į srovę tirpsta pažadai
žuvis pakils nuskris įsiliepsnos
atsiprašau todėl atsiprašai

įmerkęs pirštą geisdamas tavęs
fontanas laisvės riša grandines
kol įkaitas atsako tuo pačiu

knygyno arka ištrupa ir jau
atsiprašai todėl atsiprašau
artėjantis nevaldomu greičiu

Žymos: