Marija Ciruleva

Patenkinti realybės troškulį

Kurti meninę išmonę tas pats, kaip sėsti prie automobilio vairo klouno kostiumu: prieš aštuonerius metus amerikietis Davidas Shieldsas paskelbė knygą-manifestą „Realybės troškulys“, kurioje pareiškė, jog meninė proza galutinai paseno. Ją turinčios pakeisti knygos, pilnos tikros, nesumeluotos, nenušlifuotos realybės. Marija Ciruleva pasakoja apie šį manifestą ir apie garsiausius jo pasekėjus.

Reformuoti romaną bandoma kas keli dešimtmečiai. Kai literatūros sluoksniuose ir vėl pasigirsta šnekos, jog romanas mirė, tikėtina, kad jis gyvut gyvutėlis, tik ieškoma naujų jo formų, ir netrukus kritikai bei skaitytojai susidurs su kažkuo, kas visiškai negirdėta, kaip įvyko su modernizmu, postmodernizmu ir kaip bus su reiškiniu, kuris kol kas neturi pavadinimo.

Panašu, jog dabar, jau šešeri ar aštuoneri metai, būtent toks procesas vyksta anglosaksų literatūroje. O išjudino jį amerikiečių rašytojas Davidas Shieldsas, antifikcinio manifesto „Realybės troškulys“ (Reality Hunger: A Manifesto, 2010) autorius.

„Tradicinis romanas – nuobodus, senamadis skaitalas, pernelyg sukaustytas siužeto rėmų“, – sako Davidas Shieldsas. Šiuolaikinuose romanuose neatsispindi, ką reiškia gyventi XXI amžiuje, juose trūksta dabarties gyvenimo greičio.

Mažiau siužeto, mažiau fikcijos, o daugiau absoliučiai nemeniškos, neperkeistos realybės, tekstui suteikiančios „gyvenimiškumo“ – štai kaip, jo nuomone, šiandien reikia rašyti. „Realybę“ geriausiai perteikią koliažai (didžioji jo knygos dalis – kitų autorių citatos), lyrinė eseistika ir memuarai.

Kurti meninę išmonę tas pats, kaip sėsti prie automobilio vairo klouno kostiumu. Tu kažkur važiuoji, vilki klouno kostiumą, tačiau nieko neapgaudinėji. Esi paprasčiausias vaikinas klouno kostiumu. Visi turi šį faktą pamiršti ir važiuoti kartu su tavimi, – teigia Shieldsas. Pavyzdžiui, tokiu klounu jis laiko Jonathaną Franzeną.

Siužeto nebuvimas atveria skaitytojui erdvę susimąstyti apie ką kita. Tradicinis romanas, nepaisant nedidelių išimčių, mano Shieldsas, ant siužeto altoriaus aukoja pernelyg didelę auką. Siužetas – lavonams. Romanas mirė, tegyvuoja antiromanas, iškilęs ant pirmtako griuvėsių.

Įdomiausia, kad Shieldsas šneka ne tuščiai. Panašu, jog jis verbalizavo ore sklandžiusį poreikį „nešlifuotai“ realybei: pastaruosius šešerius ar aštuonerius metus hibridinio žanro romanai, taip pat tekstai, atsidūrę prie fikcijos ribos, anglosaksų literatūriniame lauke įgavo neįtikėtino populiarumo. Kalbame būtent apie romanus, kurių autoriai pilni pačių didžiausių literatūrinių ambicijų, tačiau jų tekstams stinga konkretaus siužeto ir dažniausiai jie parašyti anaiptol ne menine kalba. Davidą Shieldsą tai džiugina, jis su malonumu rašo anotacijas naujausių Beno Lernerio, Sheilos Heti, Tao Lino, Geoffo Dyerio, Rachelės Cusk knygų viršeliams bei, žinoma, norvegui Karlui Ovei Knausgaardui, prie kurio šiame tekste dar grįšime.

Kur Davido Shieldso manifesto bei visos šios srovės šaknys? Veikiausiai, Davido Fosterio Wallace’o prozoje, gimusioje paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, ir Naujojo atvirumo judėjime. Dar tada Wallace’as pareiškė, jog post-modernizmas paseno. Visi pavargo nuo patyčių, cinizmo, beprasmybės bei distancijos tarp rašančiojo ir skaitytojo. Tai nebeveiksminga. Žmonėms (rašytojams ir skaitytojams) reikia nuoširdumo. Vienoje savo esė Wallace’as pranašauja atsirasiant naujų literatūros „maištininkų“, kurie kovos su ironiška postmodernistine distancija. Kokie bus jų ginklai? Sąžiningumas, atvirumas, nebijojimas pasirodyti naiviais, atskleisti pažiūras. Suprantama, vos tik jie pradės, tučtuojau bus apšaukti senamadžiais, banaliais, sentimentaliais, pernelyg „minkštais“ bei nuoširdžiais. Tačiau toks jų kelias, tapęs Naujojo atvirumo judėjimu, kuriam Wallace’as ir vadovavo.

Žymos: