fbpx

Pašnekesys kūno kalba (vietoj interviu)

Sandra Bernotaitė

„Gaudau žvaigždę“, – parašiau žinutėje. Kada jai geriau skambinti – ryte ar vakare? Būna, kad menininkai yra ankstyvi, vyturiai, o būna, kad atbunda tik popietėmis ir gyvi iki paryčių. Kokia yra „Auros“ įkūrėja, choreografė Birutė Letukaitė? „Gerai, kad paklausei, ji gyvena naktimis“, – man atsakė.

Pirmas skambutis buvo vakarinis, apie šeštą, prieš numanomą vakarienę, ir truko tik tris minutes. Birutės balsas buvo draugiškas ir linksmas, bet ji iškart pareiškė, jog neįsivaizduoja, apie ką gali būti interviu. Atsakiau atvirai: ir pati nežinau, ne itin mėgstu interviu formatą, nesu žurnalistė. Birutė man aiškino: „Visi pradeda klausinėti nuo Adomo ir Ievos, bet juk šimtą kartų esu tai pasakojusi! Pasisakyti apie kitų darbus, kažką vertinti ar kritikuoti irgi nesutiksiu, nes šokio bendruomenė yra maža, jautri, visuomenėje ir scenoje visi vieni kitus pažįsta ir, jeigu nuomonės nesutampa, tai atsiliepia tolesniuose santykiuose…“

Visiškai sutinku, sakau, manęs tai nedomina. Negi prieš artėjantį „Auros“ šokio festivalį kalbėsime apie skandalą dėl medžių iškirtimo Kaune? Arba ieškosime, ką čia pagirti, ką supeikti, kitaip tariant, prašysime šokio ekspertės vertinimų?

Ak, turėčiau padaryti namų darbus ir perskaityti internete visus interviu su ja. Prieš skambutį atsiverčiau tik Vikipediją: sužinojau, kad „išraiškos šokio“ (anuomet dar nebuvo tokio šiuolaikinio šokio) Birutė Letukaitė mokėsi pas Kirą Daujotaitę (jos vardą pokalbyje girdėsiu ne kartą), baigė bibliotekininkystės studijas (vėliau man papasakos, jog tai buvo formalumas, išties Birutė labai anksti ėmė studijuoti šokį, choreografiją ir viską, kas su tuo susiję), o 1982 m., kai man buvo vos septyneri, subūrė moderniojo šokio kolektyvą, kuris po trylikos metų išaugo į tai, ką dabar žinome kaip studiją „Aura“.

Kada pirmą kartą pamačiau „Auros“ šokio spektaklio nuotrauką ir kur? Visai įmanoma, kad žurnale „Nemunas“. Tikrai pamenu, kad tai buvo nespalvota fotografija, pamenu ir kas joje buvo pavaizduota: grupė šokėjų, kurių pozos nepriminė baleto – tai buvo išsilenkę, įtempti tarsi lankai kūnai, veržlūs ir laisvi, išnyrantys iš tamsos ir sukuriantys stipraus judesio įspūdį. Rodėsi, kad girdžiu ir muziką, ir tai ne klasika, o tikrų tikriausias kūnų maištas scenoje, kai daroma tai, kas nepriimta, gal net uždrausta, kažkas ne iš sovietinės praeities, kažkas, nukreipta į ateitį. Išties, šita šokančių kūnų strėlė šovė į ateitį. „Aura“ tebėra. Trisdešimt septyneri gyvavimo metai.

Mane toji nuotrauka pribloškė ir sudomino visam gyvenimui. Kai 1994 m., vos įstojusi į aktorystės studijas LMTA, patekau į Teatro ir kino stovyklą Palangoje, mano pirmąja šiuolaikinio šokio dėstytoja tapo Birutė Letukaitė. Anuomet ji man pasirodė stipri, neprieinama moteris, bet atstumą laikė galbūt ne ji, o aš pati, dar visai jauna ir ieškanti autoritetų. Birutė buvo gyva legenda, kurios nesitikėjau paliesti. Bet štai dabar galiu ją sutikti ir būti arti.

Kai lietiesi prie tokių asmenybių, tučtuojau pajunti elektrinę grandinėlę, per įsivaizduojamus rankų paspaudimus sieki pradžios. Birutės mokytoja – Kira Daujotaitė. Daujotaitės mokytoja – Danutė Nasvytytė, po karo patekusi į Melburną, ten gyvenusi, ten ir palaidota. Nasvytytė šokio mokėsi iš vokietės Juttos Klamt, Ausdruckstanz atstovės, o tai jau tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikai, netgi sąsajos su fašizmu. Bet tai ir moderniosios Europos, moderniojo meno ištakos.

Telefonu kalbėdamos, sutarėme mudvi susitikti vidury dienos ir išgerti kavos, tik išgerti kavos ir pasišnekėti, be jokių diktofonų ar tardymų. Nes aš neturiu klausimų. Nepadariau namų darbų, neperskaičiau visų interviu, nežinau, ko Birutės Letukaitės teiraujamasi dažniausiai, nežinau, kas gali sudominti skaitytoją iš anksto, nenoriu vesti jos nuspėjamų atsakymų labirintais ar sukurti vadovės įvaizdžio, kuris praverstų šokio festivaliui kaip reklama. Kam gaišti laiką?

Bet prieš dieną gavau žinutę, kad Birutė neturės man laiko – atsirado svarbus renginys, kuriame ji nori dalyvauti. Sugiharos simpoziumas, kuriame dar bus ir šokėjai, su kuriais jai reikia atsisveikinti. Paskambinau vėl. Dabar Birutės balsas nebeatrodė toks draugiškas, tapo aišku, kad choreografė nenori su manimi bendradarbiauti, išsisukinėja nuo interviu. Pasiūlė į darbo pabaigą ateiti į „Auros“ studiją. Griežtai laikiausi savo plano: „Ne, ateisiu ten, kur būsite Jūs. Sugiharos simpoziumas Čiurlionio muziejuje pusę pirmos? Gerai, susitiksime jame.“ – „Aš visiškai neturėsiu Jums laiko!“ – „Labai gerai, tiesiog pabūsiu šalia Jūsų kaip nematomas žmogus.“ Jos balse nuostaba: „Na, gerai, kaip norite…“ Užbaigusi pokalbį, puolu registruotis į simpoziumą, kuris prasidės po valandos. Rašau žinutę: „Birutė išsisukinėja nuo interviu, bet aš nepasiduosiu, gaudau žvaigždę.“ Man visai suprantama, kodėl ji taip elgiasi – juk nėra manęs sutikusi. Kad ir kaip bandžiau paaiškinti, kad nesu žurnalistė, kad neimsiu tradicinio interviu, kas gi tuo patikėtų? Aš pati – tikrai ne.

Simpoziumas prasidėjo, Birutės nėra, galbūt ir neateis, sėdžiu ir klausausi sveikinimo kalbų. Vienas pranešėjas priminė šūkį, kurį pasirinko Kaunas, kai pretendavo į „Europos kultūros sostinės 2022“ titulą: from temporary to contemporary – iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę. Mąstau, kaip tai susiję su mūsų interviu. Pasižymiu šią mintį su klaustuku savo bloknote kaip vertą dėmesio.

Kai jau netekau vilties, Birutė pasirodė, gerokai pavėlavusi, tiesiai iš kito renginio, kiek nustebusi, dairydamasi savo pažįstamų šokėjų. Sėdėjau kaip tik prie krašto, kad galėčiau pagauti arba pabėgti. Pagavau. Pirma Birutės žvilgsnį, o paskui ranką. Prisistačiau vardu, ji atsisėdo eilėje priešais mane. Nufotografavau jos nugarą. Apsivilkusi raudona drobine suknele, šviesūs palaidi plaukai. O aš šiandien ryškiai mėlyna. Abi mus sudėjus – Almodóvaro filmų spalvos. Kadangi prisistačiau, Birutė vis atsisukdavo su manimi šnektelti, paklausti apie renginio programą, pasiguosti, kad šiandien pietaudama netyčia užsipylė ant sijono sriubą, kavinės padavėjos padėjo plauti, dar ir dabar šlapia… Parodė vakarykščio šokio nuotraukas: Kauno Geležinkelio stoties salėje ant juodo linoleumo ir raudono kilimo stebuklus tveria duetas, švedas Love’as Hellgrenas ir japonė Kyrie Oda – tai buvę „Auros“ šokėjai. Birutės balse neslepiamas susižavėjimas, o žodžiai beveik tie patys, kaip ir jos feisbuko pranešime: „Koks didelis malonumas ir kokia jausmų pilnatvė, kai matai aukščiausios „prabos“ spektaklį. Viskas į dešimtuką: idėja, forma, atlikimas, šokėjų branda, muzika, kostiumai! Tai buvo tikras perlas festivalio „Sugihara Week“ programoje! Kauno Geležinkelio stotis (vieta, kur Japonijos konsulas S. Sugihara pasirašinėjo paskutines vizas žydams, gelbėdamas juos nuo mirties).“ Pagyras ji vis kartojo ir patiems šokėjams, ir kitiems renginio dalyviams. O man pridūrė: „Tikrai be reikalo nieko negiriu. Jei man nepatiktų, tylėčiau. O dabar buvo tikrai LABAI gerai!“

Ėmiau gailėtis, kad neradau laiko pažiūrėti to spektaklio, nors žinojau, kad jis bus. Vyksta tiek daug pusėtinų renginių, o tokių, kurių nuotraukos sukelia malonų šiurpą, yra vienetai. „Tai susidraugaukim feisbuke, ir gausit tokių naujienų iš manęs nuolat. Daug žmonių mane seka dėl to. Iš pradžių maniau, kad feisbukas – tik vaikų žaidimai, tik pasirodymai vieniems prieš kitus, o dabar matau, kad tai labai geras dalykas. Tiek daug informacijos, tiek daug ryšių!“ – pasiūlo Birutė.

Love’as ir Kyrie tokie gražūs, kad sunku atitraukti nuo jų akis. Birutė pasinaudoja proga ir prašo simpoziumo dalyvių dėmesio: „Štai jūs kalbate, kad reikia skleisti žinią apie Sugiharą, o vakar Kaune įvyko nuostabus spektaklis, kuriame duetas kalba apie Sugiharą netiesiogiai, pasitelkdami šokį. Tai Sugiharos ir jo žmonos meilės istorija, tai pasakojimas apie dviejų žmonių santykį. Spektaklis jau sušoktas Japonijoje, Danijoje, Švedijoje. Tokį dalyką galima rodyti ir mažesniuose Japonijos miestuose, kurių atstovai šiandien turbūt sėdi šioje salėje.“ Pertraukėlės metu prie Birutės ir šokėjų priėjo žmonės, norintys apsikeisti kontaktais ir suorganizuoti pasirodymus. Kyrie džiaugėsi: „Kartais sunku užmegzti ryšius su tam tikromis įstaigomis, kurios gali padėti spektaklį nuvežti į kitus miestus. Bet čia atsirado galimybė rasti trumpesnį kelią, kalbėtis tiesiogiai.“ Birutė taip natūraliai tarpininkavo ir skleidė žinias ne tik apie duetą, bet ir apie „Auros“ trupės artėjančius pasirodymus, tarp kurių – ir gastrolės Tokijuje, garsiame „Session House“ teatre, kad vienas iš Lietuvos diplomatinių tarnybų atstovų šypsodamasis pasakė jai komplimentą: „Jūs puiki vadybininkė! Negaištate laiko!“ Na, žinoma, ji yra puiki meno vadybininkė. Antraip mes neturėtume šokio teatro „Aura“. „Kol jie kalba, dalykai jau vyksta. Reikia daryti, daryti, o ne kalbėti!“ – jausmingai mosuoja rankomis Birutė.

Iš simpoziumo išėjome anksčiau, nes reikėjo palydėti šokėjus iki viešbučio, o iš ten jie jau važiuos į Vilniaus oro uostą. Birutė nepaliaudama kalbėjo apie šokį, akivaizdu, kad tai visas jos gyvenimas. Kai nepadėdavo laužyta anglų kalba, ji gestais imdavo šokti, tuomet trumpam sustodavome ir klausydavomės jos kūno kalbos. Iki viešbučio ėjome lėtai, išsiskirti nesugebėjome. Iš pasakojimo tapo aišku, kad Birutė turi kovoti su nuolatiniu pasipriešinimu, girdėti – jei ne balsu, tai potekste – perduodamus palinkėjimus keisti darbo stilių. „Temporary“ sostinė šiandien vis dar nesuvokiama kaip „contemporary“ centras, visos kultūrinės ir finansinės pajėgos metamos Vilniun. Bet reikia galvoti kitaip ir tikėti: šalyje yra daugiau negu vienas stiprus kultūrinis centras, jau šiandien, čia ir dabar.

Istoriškai šiuolaikinis šokis į Lietuvą atėjo per Kauną, jo pirmoji mokykla įkurta būtent šiame mieste. „Aura“ rinko ir ugdė žmones „iš gatvės“, užsiaugino puikių artistų ir išmokė juos naujosios kalbos, kitokios nei baleto stilistikos. Birutės šokio teatras galėtų vadintis „La Mama“, nes ji – tokia „mama“ ir globėja, serganti už kiekvieną, užmezganti su kiekvienu „vaiku“ ryšį, sekanti kiekvieno karjeros vingius. Prielaida, kad šito teatro nebus, kad kas nors bando įsivaizduoti Kauną be „Auros“, atrodo absurdiška ir nereali. Ne tik Kaunas, bet ir Lietuva netektų auros.

2017-09-20
Tags: