Kadras iš filmo „Agnès apie Varda“ (Varda par Agnès, 2019). Rež. Agnès Varda
Rhonda Richford

Paskutinis Agnès žodis

Vasarį Berlyno kino festivalyje ji dar lipo į sceną pristatyti savo naujausio filmo „Agnès apie Varda“ (Varda par Agnès, 2019), o pavasarį paliko šį pasaulį. Viename paskutinių interviu, dar prieš filmo premjerą, legendinė kino kūrėja ir menininkė A. Varda sakė nebenorinti pasakoti apie savo darbus, bendrauti su spauda: „Jaučiu, kad, užuot kalbėjusi, turėčiau skirti dvi valandas medžio ar katės stebėjimui. Po Berlyno, mano kalbas pakeis šis filmas.“ Lietuvos kino teatruose „Agnès apie Varda“ sukasi nuo rugsėjo.

Rhondos Richford interviu su Agnès Varda žurnalui „The Hollywood Reporter“

Paryžius, 2019 m. sausio 31 d.

„Agnès apie Varda“ tam tikra prasme yra retrospektyva. Koks jūsų požiūrio taškas šiame filme?

„Agnès apie Varda“ būtų galima vadinti „meistriškumo pamoka“, tačiau aš nelaikau savęs meistre ir niekada nemokiau kitų – man nepatinka pati idėja. Tad filmas ne tiek apie istorijų perpasakojimą, kiek apie struktūrą, siekius ir mano įkvėpimo šaltinius. Visgi nenorėjau, kad jis būtų labai nuobodus. Dėl šios priežasties filmavau teatre su auditorija arba sode, o aš stengiausi būti savimi ir perduoti savo tikslo arba jausmo, kuriuo noriu pasidalinti, energiją. Vadinu tai kino-rašymu, kuriame visi pasirinkimai yra dalimi kažko, ką būtų galima įvardyti kaip stilių. Bet „stilius“ – literatūros terminas. Taigi, kino-rašymas talpina savyje visus elementus, apie kuriuos, mano manymu, reikia pagalvoti arba kuriuos reikia pasirinkti, arba panaudoti, norint sukurti filmą.

Ar sudėtinga analizuoti savo pačios kūrybą, paversti ją kino pasakojimu?

Ne, kadangi nuodugniai apmąstau tai, ką darau. Užbaigusi darbą, negalvoju „ką galėjau padaryti geriau“ ar „ką galėjau padaryti blogiau“. Siekiu perprasti patį kūrybos procesą. Svarbi ne vien techninė pusė – stengiuosi būti spontaniška. Procesas yra tai, kaip intuityviai randi tinkamus vaizdus, tinkamus žodžius. Iš tiesų stengiuosi sekti kino nuojauta. Dabar aš menininkė, rengiu dar vieną parodą – trumpai užsimenu apie tai antrojoje filmo dalyje. Dokumentinę juostą sudaro dvi dalys: XX ir XXI a. XX a. daugiausia buvau kino kūrėja, o XXI a. esu menininkė. Mano kūryboje dokumentiniai filmai dera su instaliacijomis. Statau namus, trobeles iš pačios naudotos kino juostos. Esu sukūrusi instaliacijų, kuriomis skatinau į daiktus pažvelgti kitu kampu; kviečiau žmones prisėsti, užsidėti ausines, tyrinėjau, koks ryšys sieja meno kūrėją ir priėmėją. Tarsi perdirbčiau savo, kaip kino kūrėjos, praeitį.

Žymos: