(Romano „Išmokyk mane mylėti“ ištrauka)

***
Ta sodyba, nuo tada, kai sugeba prisiminti, atrodė esanti tarsi kitoje planetoje: čia viskas buvo kitaip nei Varšuvoje. Net ir tėvai išlipę kieme iš bričkutės, regis, išsinerdavo iš miesto odos ir apsivilkdavo kitą – lankstesnę, švelnesnę, be apsauginio sluoksnio..
Čia jie savo sūnaus beveik nekontroliavo nei prie stalo (Viktorėli, nemojuok šakute, nedrabstyk ant staltiesės, nesikūprink, sėdėk tiesiai…), nei ką veikė kiauras dienas su kaimo vaikais. O pastebėję šalia priglausdavo, pakedendavo plaukus ir vėl paleisdavo, kaip pralekiantį vėjo gūsį.
Buvo laimingas kaip šeimininkų Tūzas ir jo lanksti uodega, kuria jis, juodas, kudlotas, trumpų kreivų kojelių, maskatavo iš džiaugsmo nuo ryto iki išnaktų.
Kaime tėvai pamiršdavo liepiamąją nuosaką, elgėsi taip, lyg būtų ne ką vyresni už savo vaiką. Atrodė, visi yra išleisti iš nematomo narvo ir gali, kaip ankstyvą pavasarį iš tvarto ištrūkę veršeliai, laigyti į valias. Šioje plačioje pievoje kiekvienas turi teisę ieškoti sau tinkamiausios, smagiausios vietelės, skaniausios žolės, gaiviausio pavėsio.
„Vasara pas ponią Rožę yra laimė“, – būtų galėjęs kiekvieną vakarą pasakyti prieš nukrisdamas su visais murzinais drabužiais į lovą, jeigu tik jam būtų rūpėję įvardyti savo tuometinę būseną. Kai nuo pakaušio iki nubrozdinto didžiojo kojos piršto kraujas suka harmoningus ratus ir nė vienoje smegenų rievelėje dar nedygsta net silpniausio maišto spuogelis.
Nes ko turėtų maištauti visų mylimas vaikas? Kaime prie Galadusio, visos rankos tiesėsi į jį tik tam, kad apkabintų, pakutentų, paglostytų galvą, arba, – kas jam ne itin patiko, – išmyluotų, kaip kad šeimininkų dukros Milda ir Barbora: smarkiai kvatodamos glaudė, spaudė savo glėbyje, bučiavo kur pakliuvo ir kartojo: „Ak, tu mano spurgeli saldzausias… ak, tu mano gražuolėli…“

***
Ilgi mokslo metai. Jo mokykla gera. Ir jo galva gera, jis ne tik aukštesnis už klasės draugus, bet ir protingesnis, taip pasididžiuodami kalba tėvai. Mokslai yra tik būtinybė, kurią priima be jokių didelių emocijų. Kad jį paliktų ramybėje, padaro viską, ko reikalaujama. Kaip ir dera berniukui iš gerų namų, sklandžiai skaito, gražiai rašo, skambina pianinu ir… daug piešia, tapo. Motina jo piešinius rodo popietinės arbatos susirinkusioms ponioms. Jos aikčioja, nešasi juos prie lango, varto, apžiūrinėja pakėlusios arti prie akių. Močiutė jo nutapytu portretu negali atsidžiaugti, sako, esąs Gogenas, nes paveiksle jos veidas rudas, lūpos storos ir raudonos, o juodi plaukai su ryškiu baltu sklastymu. Tiesą pasakius, piešė ne ją, o ponią Rožę, ir kas tas Gogenas – nežino.
Ji vedasi anūką į biblioteką – galinį, patį niūriausią namų kambarį – ir nuo lentynos traukia storus albumus: „Štai, mielasis, pavartyk. Čia rasi visus geriausius Europos tapytojų darbus.“ Ir nušiurena savais keliais. Iš pradžių nepatinka sėdėti prislėgtam sunkių, apdulkėjusių knygų, jos spaudžia kelius ir migdo galvą. Bet kuo ilgiau varto, tuo labiau muša širdis: nuogos moterys, nuogi vyrai, jie kartu, jie susipynę, jie su kūdikiais, su sparnais ir nuogais pimpaliukais… jie be galvų, jie… mėsinėja negyvėlį!
„Daktaro Nikolo Tulpo anatomijos pamoka“ kelias dienas dar stovės akyse, o kai močiutė paklaus, kas jam labiausiai patiko, vieną pavardę jau bus įsidėmėjęs: Rembrantas. „Kaip sausgyslės valdo ranką, taip Dievas valdo žmones. – Neblogai, meiluti, neblogai“, – nusišypsos ji. Bet kol kas jis vienas kambaryje, verčia lapą po lapo, verčiasi viskas ir jo galvoje, o gal net ir pilve: tai gražu (ilgai negalės pamiršti „Merginos su perlo auskaru“ žvilgsnio), tai baisu, kartais netgi bjauru, kartais apsidairo, norėdamas įsitikinti, ar tikrai niekas nemato, į ką jis žiūri. Jeigu pamatytų, pasidarytų purpurinis kaip dėdės Vyskupo kepuraitė, nes niekaip negali atsiplėšti nuo „Danajos“ lovos. O paskui neįtikėtinas atradimas: tai ne Klodo Monė „Aguonų laukas“ – tai Grikapelės kaimas, ir jis su mama brenda iš Krasnagrūdos dvaro! Ir „Vandens lelijos“ iš Galadusio ežero! O čia visai ne „Artistė Jeanne Samary“, o Rožės vyresnioji dukra Barbora, tik ji neturi tokios gražios suknelės. Iš kur tas Renuaras galėjo apie ją žinoti, jeigu parašyta, kad mirė 1919 metais? Kažin, ar Barbora jau buvo gimusi.
O gal tėvo paklausti?

Daug ko norėtų jo paklausti, bet… vargu bau išdrįs, tai gal geriau, kad tėvas dabar į biblioteką neužsuktų, jis juk dažnai skaito ir anoje – Vyskupo – namų pusėje, ten knygų – irgi visa siena.

Nei tada, nei po poros metų, kai jau visi albumai bus šimtus kartų peržiūrėti, neklaus tėvo nei apie Barborą, nei kodėl po Džiuzepės Čezario paveikslu „Suzana ir seniai“ parašyta: „Gražiąją Helkijo dukterį Suzaną įsižiūrėjo du iš tautos išrinkti teisėjai, apie kuriuos Viešpats yra pasakęs: traukia smirdančius cigarus? Neteisybė Babilone išėjo iš vyresniųjų, iš teisėjų, kurie rodėsi valdą tautą“. Kokia ta neteisybė? Ar iš tokių teisėjų, kurie ateina pas tėvą ir
Neklausė ir kitų dalykų: kodėl lenkų mokyklos berniukai mušasi su žydų mokyklos berniukais, kodėl netoli „Metropolio“ ponų batus valantis Jasius, su kuriuo pavyko susidraugauti, negali lankyti jo mokyklos, kodėl iš Jasiaus tėvo, kuris Milos gatvėje taiso drabužius, Tėtušio gorila kas savaitę reikalauja 50 zlotų, o iš jo tėvo nieko nereikalauja, nors jam priklauso keli metalo fabrikai.
Beje, su tėvu neaptarinės ir dar kai ko.
Mokslo metams baigiantis Jasius (tiesą sakant jis Joškė, bet Viktorui jis – Jasius) pasiguos, jog kažin, ar po vasaros galės sugrįžti į mokyklą – blogi jo tėvo reikalai, ui, blogi… nes Tėtušis grasino, jeigu tėvas dar vieną savaitę nesumokės duoklės – bus amen, nugarmės į Vyslos dugną kartu su savo „Singer“ mašina. O Tėtušis veltui burnos neaušina.
– Tai ką darysit? – klausia Viktoras.
– Ką ką, turbūt bėgsim į Palestiną arba į Ameriką… Tik reikia pinigų bilietams gauti…Viktoras norėtų pamatyti, kaip tas banditas Tėtušis atrodo, bet dar labiau nori, kad Jasius niekur neišvažiuotų. Viktorui su juo įdomu. Daug įdomiau nei su savo mokyklos berniukais. Vienintelis žmogus, galintis Jasiui pagelbėti – ekonomė Janka. Ji pažįsta visus Kerceliako prekeivius, juk į šį turgų eina du kartus per savaitę. Kartais ir Viktorą vedasi. Gal ji ir Tėtušį pažįsta? Gal galėtų užtarti Jasiaus tėvą?Kai pirmai progai pasitaikius užduoda jai šiuos klausimus, ji vos vazos iš rankų nepaleidžia.