Poetas ir filmininkas Jonas Mekas ant „Fluxus ministerijos“ stogo, Kaune. 2013 m. rugsėjis. Mildos Kiaušaitės nuotr.auka
Tomas Kiauka

Pasiklydę laike, arba Linksmoji Jono apokalipsė

27 metų Jonas Mekas, atsidūręs Niujorke, nutarė tokio amžiaus ir likti. Jam pavyko.

*
Laikas – nesuvokiamiausias dalykas. Nesutelpa galvoje, kur dingo tie metai? Kodėl taip greitai, net ne greitai, o nepastebimai pralėkė? Gal taip ir turi būti? Ar visais laikais laikas atrodė vienodai? O gal jis tik dedasi nesuvokiamas ir nepagaunamas?

*
Kiekviena situacija kuria savo laiką: iki gyvos galvos kalėjime sėdinčiojo; prie altoriaus Santuokos sakramento žodžius tariančiojo, širdies transplantacijos belaukiančiojo, orgazmo akimirką patiriančiojo, gedinčiojo prie artimojo karsto, kas rytą troleibusu važiuojančiojo į darbą. Kiekvienas laikas skiriasi savo pločiu ir gyliu, greičiu ir lėtumu, spalva ir forma. Kiekvienai situacijai, žinome, taip pat savas metas po saule: metas sėti ir metas pjauti, metas juoktis ir metas verkti. Bent jau taip buvo, iki mus okupavo laikrodžiai, iš esmės pakeitę laiką – jame nebeliko jokių skirtumų. Tik viena kryptimi ir vienodu greičiu judanti linija, suskaidyta į sunumeruotas padalas: tuščias laikas, kurį privalu kuo nors užpildyti.

*
Laikrodis neturi nieko bendro su laiku, išskyrus tai, kad paėmė jį į nelaisvę. Laikrodis laiko nerodo. Priešingai – laiką jis nuslepia: mano laikas yra vis kitas ir kitoks, jis niekada nesikartoja. Laikrodis rodo tą patį vis iš naujo. Mano laikas tai greitas, tai lėtas, bet niekada nebėga vienodai. Kartais jis mėgsta ir pastovėti. Laik­rodis tiksi vienodu greičiu. Mano laikas sudarytas iš pradžių̃ ir pabaigų̃. Ir aš pats – tai yra visas mano laikas – turiu pradžią ir pabaigą. Nors pradžios neprisimenu, o pabaigos nežinau. Laikrodžiui tai nė motais. Jis juda ratu arba skaičiais, bet kuris taškas rate arba bet kuris skaičius sekoje gali būti ir pradžia, ir pabaiga. Jam „vienodai rodo“, nes jis vienodai rodo. Ir atvirkščiai.

„Kiek dabar laiko?“ Sakau, trys valandos. Ką iš to sužinau apie laiką? Nebent, kad vėluoju ir kad reikia paskubėti. Skaičius parodo, kiek vienetų praėjo nuo sutarto nulinio taško. Skaičiaus neišmatuosi, jis pats yra matavimo vienetas. Laik­rodis ne tik nieko nepasako apie laiką, jis dar ir sudaro įspūdį, kad laikas bėga vis greičiau. Atidžiau pažvelgus matyti, kad ne laikas bėga vis greičiau, o atvirkščiai, laikrodis mus verčia vis greičiau bėgti. Vis stropesnio mūsų bėgimo pasekmė ta, kad greičiau pralekiame pro savo gyvenimą. Todėl, nepaisant ilgėjančios objektyviai pamatuojamos gyvenimo trukmės, jaučiamės gyveną kaip niekad trumpai. Kas dabar turi laiko apie tai pagalvoti? Kas turi laiko prailginti savo laiką? Tik nubėgę distanciją išsigąstame – ką, taip greitai?

*
Madingiausias įsakymas šiandien: „Būk čia ir dabar!“ Kyla klausimas: kas yra tas „dabar“? Ir kaip jame būti kitaip, negu ir taip esame? Logiškai pagalvojus, praeities jau nėra, ateities dar nėra, o yra tik dabartis – tad kur dar galime būti, jei ne čia ir dabar? Kita vertus, kur dabarties ribos? Ar dabartis nėra virsmo tarp ateities ir praeities taškas? Kitaip tariant, dabartis, logiškai mąstant, neapčiuopiama. Jos kaip ir nėra.

O gal žiūrime per daug logiškai? Juk laikas – ne daiktas. Dabartį vienaip ar kitaip patiriame, ji mums nėra taškas ar į taškus išskaidomas dydis. Tai kur jos ribos? Gali sakyti: dabar geriu kavą. Ir kol ją gersiu, man ji bus kavos gėrimo dabartis. Arba: dabar atostogauju. Ir atostogos, nepaisant prabėgančių atskirų valandų ir dienų, gal net savaičių, irgi bus tam tikra mano dabartis. O jei tarsime, kad dabar gyvename XXI amžiuje, – dabartį ištęsime iki dešimtmečių. Kur dar Antropoceno era ir t. t., bet gal metas sustoti, nes dabartis taps beribė.

Galime tarti, kad dabarties ribas, nori nenori, nusako koks nors įvykis ar dalykas, jo pradžia ir pabaiga. To paties dalyko trukmė kiekvienam skirtinga: „Aš dabar vonioje“, atsakai į klausimą, ką šiuo metu veiki. Vienas prausis minutę, kitas – valandą. Dabarties trukmė šiuo atveju skirsis 60 kartų.

Kitas svarbus dabarties matmuo – kalbėjimo kontekstas, kas ir kaip pasakoma. Beje, sakymui tenka išskirtinis vaidmuo, nes kol negalvoji ir nesakai, nekyla joks klausimas, kur ir kaip yra dabartis. Dabartis, praeitis ir ateitis – gramatikos, bet ne realybės formos. Gramatika mums serviruoja „realybę“, pagamintą pagal savo receptus.

*
Gramatikoje nėra nuobodulio formos, bet visi jį patyrėme. Nuobodu tampa tada, kai nieko nevyksta, kai „laikas sustoja“. Tačiau nuobodulys, pažiūrėjus iš šalies, visai nenuobodus. Jis ištinka tuomet, kai mano vidus, sąmonė, ir išorinė aplinka atsiskiria. Mane supantis pasaulis nei kiek neprasiskverbia į mane, lygiai kaip ir aš jo beveik ne(pa)stebiu. Nors aplinkui kas nors zuja begaliniu greičiu, manęs tai visai nej(a)udina, mano vidus sustingęs. Nors ir pats galiu labai energingai judėti, mano laikas stovi. Neatsikratau įspūdžio, kad mūsų Vakarų civilizacija išgyvena globalų nuobodulį: kuo greičiau lekia, tuo labiau grimzta į vidinį sąstingį. Tarsi pasaulio pabaiga jau būtų įvykusi, tik iš inercijos dar tampo konvulsijos.

Nuobodulys atskiria nuo aplinkinio gyvenimo. Kaip kalėjimas. Kalėjimas – nuobodulio fabrikas. Jo gausi tiek, kiek laiko paskirta „sėdėti“. Nors laisvės atėmimo bausmė matuojama laiku, šis savo galią išvysto per kalinio izoliavimą. Kalėjimas – tai vieta, kur realiai patiri, kuo skiriasi subjektyvus ir objektyvus laikas. Pagrindinis įkalinimo triukas – prievartinis objektyvaus ir subjektyvaus laiko atskyrimas, sukeičiant juos vietomis: ne mano gyvenimo metai (turiu galvoje žodį „metas“, o ne kalendorinius metus), o sisteminės represijos užpildo mano gyvenimo laiką. Laikrodis ir kalendorius, kaip liudija įbrėžti pagaliukai ant kameros sienų, kaliniui – didžiausi kankinimo įrankiai. Gudrus kalinys ištrūktų į laisvę, jei sugebėtų pabėgti į save ir nustotų skaičiuoti, kiek liko. Tačiau taip nenutinka, nes kiekvienam skirtas gyventi laikas ribotas, ir kalėjime tą pajunti kaip niekur kitur.
*

Žymos: