Gatvės karnavalo dalis: šiuolaikinio meno kūrėjų instaliacijos ant vandens rytinę ir vakarinę Udženo dalis skiriančioje upėje
Aušra Kaminskaitė

Pasaka apie rojų ir pasiskolintą teatrą

Kartą gyveno Aktorius, kuris nutarė įkurti teatrą. Žinoma, pinigų tam neturėjo, tad pradėjo dirbti komercijos srityje, kad jų sukauptų pakankamai pradėti statyboms. Jis vaidino kalėdiniuose spektakliuose vaikams ir žemo lygio vesternuose, tačiau Aktoriaus savivertė krito greičiau, nei augo sąskaita, todėl galiausiai jis nutarė pinigų ieškoti kitur. Pas mecenatus.

Atvykęs pas vieną jų, papasakojo apie savo svajonę, ir šis sutiko padėti finansiškai. „Tačiau, – pasakė, – kai žmonės atvyks į tavo teatrą žiūrėti spektaklių, turės kažkur palikti automobilius. Todėl pirmiausiai būtina įrengti mašinų stovėjimo aikštelę.“ Aktorius neprieštaravo, gavęs lėšų, ėmėsi organizuoti aikštelės statybą. Tačiau juk reikėjo ir teatro! Nuvyko pas kitą mecenatą. „Žinoma! – sutiko antrasis, – Tik į teatrą atėję žiūrovai pertraukos metu norės pavalgyti, tad reikia kavinės.“ Pasirūpino Aktorius ir kavine, tačiau teatro vis dar nebuvo. Besilankydamas pas abu mecenatus, jis ilgainiui suorganizavo vaikų žaidimų aikštelės, baro, rūbinės ir kitų reikalingų vietų įrengimą.

Galiausiai Aktorius gavo raktą nuo savo pastatyto komplekso ir bėgte pasileido jo atidaryti. Tačiau įžengęs į vidų ir apsidairęs, suvokė teturįs naują spindintį verslo centrą, kuriame nebuvo jokio teatro…

(„Pasaka apie teatro pastatą“)

Tarptautinis Udženo (Wuzhen) teatro festivalis jau septynis metus vyksta to paties vardo miestelyje Kinijoje, esančiame šiek tiek į piet­vakarius nuo Šanchajaus. Organizatoriai teigia siekiantys paversti Udženą kiniškuoju Avinjonu ir Edinburgo „Fringe“ viename, tad tarp programos sudarytojų neišvengiamai atsidūrė ir keletas europiečių, nors oficialiai šventės atsakingaisiais įvardijami tik kinai.

Udženo festivalio programa milžiniška, įvairialypė ir puikiai sukoordinuota. Net pačiuose turtingiausiuose Europos festivaliuose akis kartas nuo karto bado koks nors stygius (prasta salių vėdinimo sistema, mikrofonų trūkumas diskusijose, tvarkaraščio neatitikimai etc.), o štai Kinijoje nepasikalbėjęs su vietoje dirbančiais ar savanoriaujančiais žmonėmis stygiaus gali ir visai nepastebėti. Daugybė bet kokio formato darbams pritaikytų salių, trys vieno žiūrovo bilietą prie įėjimo tikrinantys darbuotojai, visur šmėžuojantys geltonus džemperius dėvintys savanoriai (kurių, pasirodo, nepakanka), diskusijoms su Europos teatro kūrėjais pakviesti sąvokas, istoriją ir geografiją kinams komentuojantys mokslininkai – tokią prabangą sau leisti gali vos keletas tarptautinių teatro renginių visame pasaulyje. Nekalbant apie keturių dalių festivalio programą, kurią sudaro specialiai atrinkti spektakliai iš įvairiausių šalių, jaunųjų Kinijos kūrėjų konkursas, gatvės karnavalai ir kasdien vykstantys susitikimai su vietiniais ar užsienio menininkais. Visa tai trunka dešimt dienų (šįmet spalio 25–lapkričio 3 d.) nuo ryto iki vakaro; tiesa, vienas 290 minučių spektaklis pradėtas rodyti pusę dviejų nakties.

Jei Udženas taikosi į Avinjono ir Edinburgo festivalių kategorijas, vadinasi, siekia pritraukti pačius garsiausius kūrėjus (bet nebūtinai stipriausius jų darbus) ir drauge likti atviras inovatyvioms iniciatyvoms, eksperimentams bei neapsiriboti konkrečių temų ar formų reikalavimais. Pastarasis siekis, regis, atsispindi ankstesnių metų festivalio organizatorių sprendimuose kviesti tokius Lietuvoje kurtus spektaklius kaip Yanos Ross „Chaosas“ (2015) ir „Mūsų klasė“ (2016), Vido Bareikio „Kaligula“ (2016), Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (2017). Tai – darbai, kurių formos neįspraudžiamos į Lietuvos teatro kanonus, o temos kviečia svarstyti žmogiškąją, pirmiausiai – savo asmeninę – prigimtį. Žinoma, tai – saugios, tarptautiniame kontekste patikrintos inovacijos, todėl naujoves Udženo festivalyje derėtų vertinti ne kaip liberalų požiūrį į eksperimentus, o kaip bandymą pristatyti tai, kas esamuoju laiku labiausiai stebina ir žavi teatro elitą.

O pirmiausia elitą masina žymūs vardai, užtikrinantys, kad net ir pamatę pusėtinai sėkmingus spektaklius, galės džiaugtis bent jau susipažinę su pastarojo laiko žymiausių šio meno meistrų kūryba. Šįmet greta būrio režisierių iš Kinijos festivalis pakvietė australų, japonų ir didžiausią puokštę Europos režisierių – nesunku pastebėti, ką kinai pripažįsta šiuolaikinio teatro meka. Be to, pusė pagrindinėje programoje atsidūrusių vietos kūrėjų darbų statyti pagal Europos klasikos veikalus (pavyzdžiui, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ ar Williamo Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymas“), priešingai nei konkursinėje jaunųjų kūrėjų programoje, kurios dalyviai dažniau rinkosi kinų mitologiją arba pačių rašytus scenarijus.

Žymos: