Tomo Kos iliustracija
Saulius Keturakis

Parašyti rašytoją

2017 metais amerikietis ne poetas, bet naujųjų naratyvinių tikrovės formų kūrėjas (kaip prisistato pats) Rossas Goodwinas paskelbė apie savo projektą – parašyti ilgiausią visų laikų literatūros kūrinį. Jis ketino išsinuomoti automobilį, į jį įmontuoti fotokamerą, mikrofoną, GPS navigacijos įrenginį ir viską sujungti su kompiuteriu, kuriame veikia iš amerikiečių kelio literatūros klasikos rašymo manieros „pasimokiusi“ dirbtinio intelekto programinė įranga. Iš tiesų pats R. Goodwinas tik vairuotų, literatūros kūrimu būtų užsiėmęs būtent dirbtinis intelektas, naratyvizuojantis užfiksuotus atvaizdus, garsus bei vietoves.

Jau praėjo beveik metai, kai paskelbtas šis sumanymas, tačiau kol kas rezultato niekur nematyti. Galbūt R. Goodwinas vis dar važinėjasi po Ameriką, o kompiuteris fiksuoja aplinkos duomenis įvairiomis klasikų manieromis? Kokia šio sumanymo priešistorė? Kaip atsitiko, jog technologijos ėmė drąsiai konkuruoti su žmogumi literatūros kūryboje, srityje, kuri, atrodė, niekada negalės būti pakeista mašinos? Ir net pretenduoti į rekordus.

Prieš ieškant atsakymų į šiuos klausimus – keletas žodžių apie kelio literatūrą, vieną svarbiausių XX a. JAV literatūros tradicijų, į kurią savo projektu ir nusprendė įsirašyti R. Goodwinas. Trys pagrindiniai ją atstovaujantys autoriai bei jų romanai – tai Jacko Kerouaco „Kelyje“ (On the Road, 1957), Johno Steinbecko „Kelionės su Čarliu: Amerikos beieškant“ (Travels with Charley: In Search of America, 1962) ir Iano Frazierio „Didžiosios lygumos“ (Great Plains, 1989), iš esmės siekę to paties – atskleisti šio laikmečio Amerikos esmę.

Kaip viename savo laiškų prasitarė J. Kerouacas, pagrindinis jo romano tikslas – atsakyti į klausimą, kas yra Amerika po vieno svarbiausių JAV XIX a. poetų Walto Whitmano epochos? Ir dar – kur Amerikoje dabar yra Dievas? J. Steinbeckas XX a. 7-ajame dešimtmetyje nutarė pasižiūrėti, kaip atrodo Amerika, „apie kurią jis tiek rašęs“. Kitais žodžiais tariant, patikrinti, ar jo paties sukurta literatūrinė fikcija turi ką nors bendro su tikrove. Johnas nusipirko namelį ant ratų, pagal Miguelio de Cervanteso romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšo“ (El Ingenioso Hidalgo Don Quijote de la Mancha, 1605) pagrindinio herojaus žirgą pavadino jį Rosinantu ir, pasiėmęs mylimą pudelį Čarlį, leidosi į kelionę, kurioje įveikė apie 13 000 kilometrų. Pasakojimo pabaigoje J. Steinbeckas simboliškai pasiklysta ir ima klausinėti kelio namo – mat literatūrinė Amerika turi mažai ką bendro su realiąja. Dar kartą savo romane-kelionės užrašuose „Didžiosios lygumos“ į Amerikos paieškas leidžiasi rašytojas Ianas Frazieris. Kalbant apie šį kūrinį, būtina priminti, kad JAV kultūroje geografinės Didžiosios lygumos, galima sakyti, yra didžiųjų amerikietiškųjų pasakojimų gamybos mašina. Iš čia kilę, čia veikė ir begale tekstų buvo įamžinti didieji indėnų vadai Sėdintis Jautis ir Pašėlęs Arklys, čia siautėjo Billy the Kid, čia kaubojišką romantizmą sukūrė ir išpopuliarino bizonų medžiotojas bei šoumenas Buffalo Billas. Bet XX a. antroje pusėje Didžiosiose lygumose jau nebegalėjai rasti nieko panašaus – nei herojiškų kaubojų, nei bizonų kaimenių. Į šį išsekusį JAV didžiųjų pasakojimų šaltinį, virtusį nykia provincija, nelabai užklysdavo ir patys amerikiečiai. Kaip pastebėjo I. Frazieris, jie nebent praskrisdavo keliolikos kilometrų aukštyje. Niekas nebeskaitė ir Didžiųjų lygumų auros apgaubtų tekstų. Vieta bei su ja susijusi kaubojiškoji kultūra jau nebebuvo ta erdvė, kuria keliaujama.

Žymos: