Pieras Paolo'as Pasolinis. Nuotrauka publikuojama pagal CC licenciją
Giedrius Zubavičius

P. P. P. (1922–1975)

Šis mano tekstas – tai ne informacija, bet pasidalinimas meile. O toks pasidalinimas (ar prisipažinimas) dažnai būna nerišlus. Tai ne mokslinis darbas. Net norėdamas tokį parašyti, nesugebėčiau. Ir, veikiausiai, net nenorėčiau. Tai prisiminimų, impresijų, pagalvojimų skaidulos…

Bet kuris raštingesnis italas suprastų, kad trys didžiosios „P“ raidės, P. P. P., įvardina Pierą Paolo’ą Pasolinį. Aš taip pat (nors ne italas ir ne ypač raštingas) jas naudosiu, patogumui ir šių raidžių junginio magijos dėlei.

Pirmą kartą su Pasolinio kūryba susidūriau taip senai, kad datos nepamenu net apytiksliai. Tai buvo jo poezijos publikacijos sovietiniame žurnale „Inostrannaja literatura“, rusų kalba. Šis žurnalas ne vien man buvo tikras nepažintos pasaulinės literatūros šaltinis. Kiek pamenu, daugybę svečių kraštų rašytojų atrasdavau būtent ten.

90-ieji metai. Prasidėjo mano kelionės į Italiją. Tada jau galėjau pasirinkti, ką iš italų autorių skaityti jų kalba. Viena iš pačių pirmiausių knygų buvo P. P. P. romanas „Ragazzi di vita“, kurio pavadinimas nepasiduoda vertimui į lietuvių kalbą, geriausiai, galbūt, atitiktų „Vaikigaliai“, (rusai verčia „Špana“). „Vaikigaliai“ nebuvo pirmas Pasolinio kūrinys. Dar 1942 m. savo lėšomis jis išleido poezijos rinktinę net ne itališkai, o friulietiškai (šiaurės Italijos Friuli regiono šneka turi ne dialekto, o savarankiškos kalbos statusą). Ir romanas „Ragazzi di vita“ – ne pirmasis rašytojo romanas, bet pirmas, kuris buvo išleistas ir pelnė didžiulę sėkmę autoriui bei leidėjui.

Tik gerokai vėliau sužinojau, kad šią knygą buvo stengiamasi uždrausti. Ne dėl literatūrinės drąsos, o dėl homoseksualumo temų romano pasakojime. Tačiau kūrinį pavyko apginti, ir jis tapo masiškai skaitomas.

Pats Pasolinis yra priskaičiavęs 24 kaltinimus ir net procesus, kurie rašytoją lydėjo visą jo gyvenimą. P. P. P. neslėpė savo homoseksualumo, nei kasdienybėje, nei kūryboje. O tai anais laikais buvo labai skandalinga. Teko skaityti Pasolinio tekstų šia tema, kuriuose jis rašo, kad jo ir jo kūrinių persekiojimas nėra toks jau savaime suprantamas, nes tuo metu ne vienas italų kultūros ir meno žmogus buvo akivaizdžiai homoseksualus. Taigi, bandyti paaiškinti, kodėl būtent Pasolinis tampa marginalu ir „atstumtuoju“, šiame tekste neužtektų vietos, ypač turint minty, kad jo literatūros ir kino kūriniai buvo masiškai skaitomi bei žiūrimi, ir kai Italijos komunistų partija po vieno iš kaltinimų pašalino rašytoją iš savo gretų, jam buvo labai skaudu. P. P. P. save visada laikė marksistu, bet buvo iš tų, kurių marksistai ar komunistai nenorėjo apginti. Taigi – Pasolinis nuo pačios paauglystės tapo kitoks.

Šio kūrėjo likimas man primena Sergejų Paradžanovą, tik Pasolinis išvengė kalėjimo. Skirtinga ir jų gyvenimų pabaiga – pirmasis mirė savo mirtim, o P. P. P. buvo kraupiai nužudytas.

Po eilinio kaltinimo homoseksualiu elgesiu ir net paauglių tvirkinimu, rašytojas neteko darbo mokyklose ir susipažino su skurdu bei alkio jausmu, labai realaus alkio jausmu… Vienas epizodas, kuris mane stipriai sujaudino – kai Pasolinis neturėjo nė duonos kąsnio, viena pažįstama šeima pakvietė nelaimėlį būti jų paauglio sūnaus asmeniniu mokytoju, be baimės, kad skandalingasis kūrėjas „nederamai“ elgsis.

Kaip tik tuo metu P. P. P. ėmė, priverstinai, artėti link kino; gaudamas darbo kaip filmų masuočių aktorius, net įsirašė į „Cinecittà“ profsąjungos gretas. Jam pagelbėjo rašytojo amatas ir žinomumas. Pasolinį pradėjo kviesti bendradarbiauti su kitais scenaristais ar filmų kūrėjais, tarp jų – ir garsiuoju italų kino režisieriumi Mauro’u Bologniniu.

Būdamas Romoje, Pasolinis susidūrė su romietišku pasauliu ir romietišku dialektu, kuriuo prabilo jo romanų herojai – marginalai, proletarai, prostitutės… Tai statant „Kabirijos naktis“ (Le notti di Cabiria, 1957) labai pravertė Federico’ui Felliniui, pakvietusiam būsimą kolegą sukurti dialogus šiam filmui. Taip prasidėjo ilgas jų bendravimas ir, sakyčiau, sudėtinga, prieštaringa draugystė. Prisimenu vieną P. P. P. frazę apie Fellinį, pamačius komišką režisieriaus dramą „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita, 1960), kuri skambėjo maždaug taip: „Nors Fellinis nėra Chaplinas, Eizenšteinas ar Mizoguchi, bet jis – tikrų tikriausias autorius, tai matosi visose jo filmų detalėse, visuose jų gimimo etapuose.“ Fellinis apie Pasolinį yra rašęs: „Viena jo savybė, kurią visada labai vertinau – pastovus pasirengimas būti artistu, kuris sugeria, asimiliuoja, transformuoja, bet, tuo pačiu metu, jo smegenys yra lyg tiksli laboratorija… Jis buvo kartu ir kūrėjas, ir ypač atidus kritikas to, ką pats sukūrė… Tai savybė, kurios aš pats visiškai neturiu…“