Tomo Kos iliustracija
Marijus Gailius

ORO

Romano ištrauka

1. Kieno vardas ant vandens užrašytas

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.
Tiek daug vandens, o nėra ko gerti.
Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi.
Mane vadina Baltija.
O jie – mano vaikai.

Tai – berniukas ant tilto audringą dieną, kuris, sprukdamas nuo tėvų, šauna prie borto, lyg ketindamas atlikti figūrinį šuolį į vandenį: lėkdamas prieš vėją ploja rankomis, mosuoja ir per jūros fejeriją negirdi tėvo balso, tik veržiasi prie tikslo ir teatrališku užsimojimu baigia numerį, kiekvienam iš vaikystės pažįstamą, – išgąsdina ant tilto atramos lūkuriuojantį paukštį, tas, pabaidytas chaotiškų mostų, atsigręžia į triukšmadarį, suplasnojęs pakyla, užuodegy palikdamas šitą padūkėlį, jo ausį sugriebusį tėtį, palikdamas šeiminę sceną ir ilgąjį tvarinį, sudurstytą iš medžio ir betono, suprojektuotą senojo Palangos grafo, paskui per amžius griautą, pūdytą, skalautą, naujai ręstą, – tas kiras, kitas mano vaikas, tingiai pakilęs, lekia išilgai laužtos sankalų linijos, plasnoja žvalgydamasis į bangas gardėsio, apsuka ratą, kitą – tai platesnį, tai siauresnį, patyrusio plėšrūno akim aptikęs grobį virš putoto vandens kelis kartus nubrėžia trigonometrinę funkciją – aukštyn žemyn, tik kažko nesiryžta merkti snapo, lyg pagąsdintas per aukštų bangų ar pabaidytas neregėtos šioje pakrantėje grobio išvaizdos – dryžuotos nugaros, grobuoniškų antenų, grėslaus kūno sudėjimo, atgrasaus svetimšalio pasipūtėliškumo, tad jis tik gurktelėja ir nuplazda Birutės kalno link, spjovęs į kranto link pasinešusį gyvūną, šitą pamaivą ateivį, šlykštų kuprių, kurio čia neturėjo būti, kuris apsirijęs druskingo vandens sunkioje kelionėje per Baltiją su jos įlankom ir nerijom, gubojom ir zundom, išmestas į pajūrio smėlį baigs odisėją sudžiūdamas pirmojoje pavasario saulėje.

Ne, šitas vaikas ne mano.

I. Kieno vardas ant vandens užrašytas

Jie nieko nenumanė, kai atėjo tvanas ir visus nusinešė.

Septyniadienis uraganas, vardu Danielius, atslinko nuo Atlanto. Taip nebūna, pasibaisėję lingavo galvas senyvi žmonės, nebūna taip šituose kraštuose, murmėjo panosėse dirsčiodami į dangų, į jūrą, į marias ir kartojo vieni kitiems negalį patikėti, nes nėra taip buvę, kad jūra ir dangus vėtrautų ištisas septynias dienas ir naktis. Jie netikėjo girdėdami skelbiant prognozes ir regėdami tiesioginius vaizdus iš ciklono siaubiamų Danijos ir Norvegijos, jie nenorėjo patikėti net tą valandą, kai vėjai kaip pragaro apaštalai įsikabino į jų namų langines, tvoras ir valtis, į jų išgenėtus vaismedžius, apdainuotus beržus ir apylinkės pušynus, kai sūri, jėgų iš giliausių gelmių pasisėmusi liūtis su kruša lyg cemento mišinys užgulė Lapnugario ir Raganų kalnus, įsikibo į bažnyčios bokštą ir užpylė kurortines gatveles.

Septintąją dieną žmonės išbrido į kiemus įvertinti audros paliktos žalos. Kaimynų sodybos buvo išplėštos iš vietovės kraštovaizdžio – ten dabar telkšojo drumzlinas ežeras, šiauriau Mirusių kopų, kiek tik aprėpia akys, prasilaužęs į marias kaip sūri upė, kurios vagą lyg plūdurai žymėjo uragano ir potvynio sunešti lentgaliai, skardos, durys.

Iš vandens kyšantys kaminai priminė antkapius.

Brūzgyne šnarėjo žiurkės, krantu vilkdamos šlapius pilvus.

Vėjo gūsiuose girdėjos kaulų braškesys, ir atrodė, kad kažkieno piktas juokas šliaužė nuo ausies ligi ausies.

Anksčiau šią vietą, iš šiaurės ribojamą Raganų kalno, o pietuose – supamą Mirusių kopų, vadino nuodėmių miestu. Bet net senieji žmonės savo lūpose nebesinešiojo praamžių legendos, buvo pamiršę mitą apie kaimą, kuriame žmonės aptiko neišsemiamą gintaro kasyklą ir, apkvaitę iš godulio, sukėlė brolžudišką ginčą, kol jį nutraukė negailestinga dievo Bangpūčio valia – užpustyti nuodėmių miestą, palaidojant po kopomis Kuršių marių lobį ir juo nepasidalijusius čionykščius.

Katastrofa niekam nepriminė šimtmečių senumo prakeiksmo – žmonės tikėjo ne prietarais, o atvaizdais. Gyvieji susibūrė apie stichiją pergyvenusį seniūną. Iškėlęs ranką, nuo riešo iki alkūnės aptrauktą prietaisu, kuris priminė tamprųjį bintą, prieš miestelėnų akis įjungė užsklandą – didelėmis raidėmis mirgančią antraštę: „Baltija ties Juodkrante, tarp Mirusių kopų ir Raganų kalvų, prasigręžė pro apsauginį kopagūbrį ir plūstelėjo į uosto lagūną, pranešama apie žuvusiuosius.“

Lietuvių krašto lopinėlis tarp Juodkrantės ir Smiltynės tapo sala.

O vakare paskelbta, kad visa Neringos juosta su kopų kauburiais ir pušynų keteromis, visa kurortinė savivaldybė ir geras gabalas rusų teritorijos – beveik iki pat sąnario su žemynu, – visa marių gynybinė siena virto nutraukta uodega, nes jūra bangų liežuviais prasičiulpė pro neriją ir ties Šarkuva, tenykščių vadinama Lesnojumi.

<…>
4. Solo

Profesorius Vincentas Šemeta buvo baigiąs vyno butelį, kai Karolis Stankus prisijungė. Jis nevėlavo – tai profesorius atvyko anksčiau. Ir tuščiai laiko neleido, pastebėjo Karolis, vengdamas keistai tamsių, tarytum paklaikusių, profesoriaus akių, vietoj žvilgsnių kontakto vaizduodamas susidomėjusį etikete ant ‘Primitivo’ butelio. Nelabai ir buvo kur daugiau žiūrėti, nes vyninėje Karoliui buvo likusi vieta su vaizdu į sieną.

– Ar pastebėjote, kad lietuviška gamta ir vėl prašoko pavasarį?.. – pasiteiravo profesorius, sukiodamas purpurinio skysčio likutį taurėje. – Aš ką tik iš Barselonos, tai ten taip pat kaip čia. Nebeliko ne tik valstybių sienų.

Karolis pasiteiravo, ką profesorius veikia Barselonoje, ir šis atsakė, kad su kolegomis projektuoja neeilinį vandentvarkos įrenginį – Gibraltaro užtvanką.

– Kol kas tik teoriškai. Be to, negaliu nieko pasakoti. Pagal lietrytį aš, aišku, plaunu europinius pinigus. Šiaip tai netoli tiesos, nes mūsų užtvanka gerokai pranoksta to amerikiečių ryžiko sieną. Tiesa, centrinė mūsų būstinė ar žinot, kur? Niekada neatspėsite – nuomojame biurą La Pedreroje, taip taip, pačioje La Pedreroje.

Karolis nutylėjo neišsiduodamas, kad nieko nėra girdėjęs ne tik apie Gibraltaro užtvanką, bet ir La Pedrerą. Jis pasiteiravo, ar girdėjo užtat profesorius naujienų apie padėtį Baltijos jūroje, kai po tokios trumpos žiemos ir ankstyvo pavasario kritiškai sumažėjo menkių ir priviso šoniplaukų.

– Skaičiau, skaičiau, – numojo ranka Vincentas. – Ir ką galiu pasakyti – o jūs gal kruasanų ar pain de chocolat laukėte ir tikėjotės, kuriuos jums išmes į krantą šviežiai pašildytus ir dar ant padėklo? Ar man dabar teigti, kad tai rimtas dalykas? Taip, rimtas, bet kam netikėtas? Na, Karoli?

Šis tik gūžtelėjo pečiais nepatogiai jausdamas, kad jie kalba ne apie tai, dėl ko susitiko. Profesorius staigiu judesiu papildė savo taurę ir, kažką intensyviai svarstydamas, ištiesė ją į priekį lyg hipnozės instrumentą.