Rolandas Rastauskas

ORANŽINĖ SAULĖ

Romualdo L. atminimui

Paniręs į karantiną Vilniuje, Artūras I. nusprendė vis dėlto išsinuomoti „CityBee“ ir aplankyti jaunystės vietas. Mintyse tardamas „jaunystės“, pagavo save gudraujant – tėvai jį išsivežė Izraelin dar kūdikį, o jaunystė tada visiems prasidėdavo tik po mokyklos. Tad ėjo veikiau gimdytojų, o ne savo pėdomis. Prisiminė velionį tėvą, paskutinio jų bendro apsilankymo sostinėje metu ištarusį: „Kaip per Rasas!“ Beveik visi neemigravę tėvų draugai buvo mirę, mokyklos ir studijų laikų simpatijos neatpažįstamos; iš inercijos rengėsi aplankyt porą tėvelio kolegų architektų Antaviliuose, bet pandemija visur laikė tvirtai užkaltus vartus. Įvykdė vos vieną užsibrėžtą tikslą – susitikti su prieš pat karantiną anapusybėn nužengusio geriausio tėvo draugo Lietuvoje, kažkada vadinto „vietos Hemu“, našle. Dovanų atvežė nuotrauką metaliniuose chromo rėmeliuose: du vyrai su lazdomis, sustingę neaiškioje verandoje prie biliardo stalo. Rašytojas įsikandęs pypkę, architektas su aniems laikams nebūdingu elegantišku džemperiu. Abu priklausė tai pačiai – džiazo per radiją klausytojų ir pirmųjų rokenrolo šokėjų – kartai.

Abstrakčių šeimininko tapytų paveikslų ir knygų užsienio kalbomis apsupty susėdę prie trikampio vintažinio staliuko su kukliomis vaišėmis (kava, sausainiai, brendis), atgamino nuotraukos lokaciją ir aplinkybes – vieną prieštvaninę vasarą Palangoje, kai būsimoji našlė dar nebuvo mačiusi nė vieno gyvo menininko, o rašytojas artėjo prie daugeliui genijų likiminės 37-erių ribos.

„Nelyginant kadras iš kokio „Nouvelle Vague“ filmo, – pasakė ligi šiol Prancūzų institute tebedirbanti rašytojo našlė. – Žiūrėkit, ką aš jums parodysiu.“

Ištiesusi žiedais ir apyrankėmis kaustytą ranką, paėmė nuo lentynos nedidelį vyro novelių tomelį. Ji funkcionavo sulėtintu režimu – šnekėjo beveik neintonuodama, o ilgos rankos judėjo tarsi atskirai nuo kūno.

„Turbūt matyta?“ – paklausė Artūro I.

„O! – sušuko Artūras I. – „Stabų šviesa“! Mėgiamiausia tėvuko knyga! Tą apsakymą, „Oranžinę saulę“, jis mokėjo beveik atmintinai!“

„Vyras neleisdavo savo novelių vadinti apsakymais“, – pataisė našlė.

„Excuse my English, – nusijuokė Artūras I. – O jūs žinot, kuo iš tikrųjų baigėsi ten aprašyti dalykai?“

„Kaip visada – paradoksaliu sakiniu, – nusišypsojo našlė, iš ropinės įsipildama brendžio. – Tą finalinį akordą jis ir laikė skiriamuoju novelės bruožu.“

Iki to akordo novelėje – árti ir árti. Prabėga geros dvi valandos, per kurias du draugai, žalioje viloje slėpdamiesi nuo negailestingai pliaupiančio lietaus, niekaip negali pabaigti biliardo partijos prie impozantiško, žalia gelumbe aptraukto, marmurinio caro laikų stalo ąžuolinėmis kojomis. Iš pajūrio dangų užgulusių drumstų debesų nieko gero nelauk – kaip ir iš tarybų valdžios, – tai daugelio rašytojo kūrinių leitmotyvas. Gamtos gaivalai tarsi susimokę su represiniais organais. Svarbu paminėti, kad veiksmas vyksta tiems organams paklusnios LTSR rašytojų sąjungos vilos verandoje, į kurią iš gatvės taip lengvai nepateksi – turi būti kelialapį per valdiškus namus gavęs laimingasis arba artimas to laimingojo prietelius. Artimiausiems giminaičiams kartais irgi dega žalia šviesa. Tik socrealizmo klasikai čia turi vos ne vardinius numerius (deja, interjerai skurdūs) – tarp jų it iškasenos sušmėžuoja per fuksą išlikę smetonmečio kairuoliai ar lagerius praėję apolitiški plunksnagraužiai. Tačiau sugrįžkime prie impozantiškojo stalo, kur rusiško biliardo partijos vis dar nesugeba pabaigti du aukšti europietiškos išvaizdos vyrai. Juos lydi permaininga sėkmė, kauliniams kamuoliams kaukšint, iš lūpų vis dažniau išsprūsta lietuvių tarybinėje prozoje velniais, žalčiais ir gyvatėmis virstantys rusiški keiksmai. Vyriškis su mėlynu džemperiu ypač suirzęs (tai jis, keliskart nepataikęs, rikteli: „Viskas tarsi užkeikta!“)  – baigiasi jo romanas su svaigia moterim, kuri grįžta pas nemylimą sergantį vyrą. Labai galimas daiktas, kad, jiems varinėjant kamuoliukus, ji praskrenda keleiviniu orlaiviu virš žalios smetoninės vilos. Pypkorius su pilku megztiniu bando draugą raminti, tačiau žodžiai tokiais atvejais bejėgiai. Tą hemingvėjišką tiesioginės kalbos bejėgystę aptinkame dažnoje mūsų rašytojo novelėje: tikri dalykai iš esmės neįžodinami, dar daugiau – ribinėse situacijose stiprūs žmonės nedejuoja. Dabar jie žaidžia tylėdami, paskendę savo mintyse, kurios it traumuojantys paveikslai persikrausto į vaizduotės ekranus. Aimanų vietoje stoja nebaigta biliardo partija, ant stalo metamos lazdos ir netikėtai viltingas pabaigos akordas: pro debesis jau smelkiasi šviesa, tarsi teatro prožektorius išgriebianti gražuolę su oranžiniu skėčiu. Vyras su pypke (tai, be abejonės, autoriaus alter ego) nulydi ją akimis it už pilkos uždangos besileidžiančią saulę.