Bad Weather. „Studio Filmlove“ nuotrauka
Rasa Murauskaitė

Opera / (Ne)opera. Identiteto ir gyvybės paieškos

Dar 1970 m. buvo išleista knyga pavadinimu „Opera. Gyva ar mirusi“, kurią parašė dramaturgas, režisierius ir kritikas Ronaldas E. Mitchellas, bet diskusija veikiausiai prasidėjo dar anksčiau. Mūsų dienomis šis klausimas skamba vis garsiau. Ar dar gali gyvuoti žanras, atsiradęs prieš daugiau nei 400 metų? Ar tokia opera, kokią rašė Mozartas, Rossinis, Verdis ar net Wagneris dar gali būti aktuali moderniam, racionaliam, visko greitai ir iškart trokštančiam šiandienos žmogui, kurio kasdienybėje laiko arijoms ir ištęstoms meilės ir keršto dramoms tėra labai ribotai? Galų gale, ar senieji didieji operos teatrai nėra tapę tik muziejais, nebeturinčiais ką pasakyti šiandienos auditorijoms?

Tas pats klausimas skatina dar vieną pokalbį – apie ribas. Apie operos žanro pradžią ir pabaigą bei tai, kas jas apibrėžia, mat mūsų dienomis po operos terminu glaudžiasi ir visiškai naujus pavidalus bei turinius suponuojančios scenos meno formos. XX a. įsibėgėjusi modernybė, o vėliau ir kiti ją pralenkę reiškiniai XXI a. jau yra nubėgę nemenkus nuotolius nuo tradicinės operos sampratos, terminija vis dar bando juos pasivyti. Ne vien operos žanre tai pastebėtina, bet jos laukas, kaip skirtingų sričių sandūros ir koegzistavimo erdvė, šiems pokyčiams ir svarstymams ypatingai jautrus ir problemiškas.

Net operos autorystės klausimas šiandien pasidarė keblus. Tradicijoje įsišakniję operą „atiduoti“ jos kompozitoriui, tačiau, kintant jos radimosi procesams ir galutiniams rezultatams, savąją dalį atsiimti vis dažniau nori ir kiti. Ir išties, kas yra tikrasis operos „šeimininkas“? Ar kompozitorius, kurio partitūra įgalina operą išsilaikyti istorijos bėgsme? Galbūt libreto autorius, tampantis siužeto, be kurio operos taip pat nebūtų, vadeles? O gal režisierius, kuris kompozitoriaus ir libretininko idėjas įveiksmina ir medijuoja žiūrovui? Pasaulio scenoms braškant nuo šviežiausių ir neįtikėtiniausių operos terminu apibūdinamų sceninių „produktų“, šie klausimai tiesiog tvyro ore, nebegalėdami būti nutylėti ir skleisdamiesi tiek knygomis, tiek netikėčiausiu metu socialiniuose tinkluose įsižiebiančiomis diskusijomis, tiek… kūriniais.

Lietuvoje praktiškai operos aktualumą, ribas ir bendradarbiavimo jos kontekste formas prieš dešimtmetį tyrinėti ėmėsi kūrybingų žmonių sumanymu gimęs NOA (Naujosios operos akcijos) festivalis, davęs pradžią „Operomanijai“ – organizacijai, sambūriui, kuris inicijuoja naujų eksperimentinių scenos meno projektų gimimą. Trumpametražės ar nanooperos, operos tamsoje, operos-instaliacijos, audiovaidinimai – tai tik dalis formų, kurios pasirodė Lietuvos scenose su „Operomanijos“ palaiminimu: per 40 naujų kūrinių, per 100 skirtingų sričių menininkų, daugybė tarptautinių gastrolių ir apdovanojimų (o kaipgi be jų?).

Visgi operos termino nepaleidžiantys „Operomanijos“ ir NOA festivalio projektai ne visų suvokiami kaip šio šimtus metų skaičiuojančio žanro sekėjai. Muzikantai ir teatralai, rašytojai, režisieriai, fotografai – visų nuomonės skirtingos ir skatinančios plėtoti diskusiją. Bet galbūt kaltas ne pats terminas, o tai, kaip skirtingai visų jis suvokiamas? Tad trumpai apie operą ir operomaną – ištikimiausią operos / (nebe)operos gerbėją – pasvarstyti buvo pakviesti patys praktikai – kūrėjai, per dešimt metų kelionės operos laukais ir paribiais, buvę šiuolaikinės operos identiteto kūrimo iniciatoriais, naujų formų ir šviežių idėjų generatoriais.

Žymos: