Biliardas, 2013. Aliejus, drobė, 97 x 195. Iš galerijos „Arty Cube“ kolekcijos
Laurynas Jonušauskas

OLEGAS CELKOVAS: „KOKS PASAULIS, TOKS IR JO VEIDAS“

Vienas ryškiausių XX a. rusų meno nonkonformistų Olegas Celkovas dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Maskvos inteligentijos ir bohemos kuluaruose buvo tikra meno legenda. Jau tuo metu jo kūryba buvo vertinama kaip išskirtinė, unikali. Prieš penkis dešimt­mečius jo atrastasis Žmogus lig šiol stipriai prikausto žiūrovo žvilgsnį tiek savo atlikimo technika, tiek įtaigumu. Jo kalba – sarkazmas ir ironija, jis egzistuoja tarp mūsų įvairiose buities ir būties situacijose. O. Celkovo personažai – tai mes patys. „Mano kūryba nepalieka abejingų – arba patinka, arba ne, dažniausias pastarasis atvejis…“ – šypsodamasis kalba menininkas, pirmą kartą apsilankęs Vilniuje. Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis apie savo draugą Olegą Celkovą yra sakęs, kad tai didžiausias XX a. antrosios pusės rusų menininkas.

O. Celkovo kūrinių yra muziejuose, galerijose ir garsiose pasaulio kolekcijose. Rašant šias eilutes „Sootheby’s“ ir „MacDougall’s“ aukcionai Londone sėkmingai pardavė menininko paveikslus, kurių kainos nuo pirminio įvertinimo pakilo net kelis kartus.

Dailininkas iki tol, kol sovietų valdžios 1977 m. buvo paprašytas palikti Sovietų Sąjungą, aktyviai dalyvavo to meto Maskvos inteligentijos ir bohemos gyvenime, bičiuliavosi su Josifu Brodskiu, Sergejumi Dovlatovu, Jevgenijumi Jevtušenko, Aleksandru Ginzburgu. Nepatogus sovietinei valdžiai dailininkas paprasčiausiai ignoravo supančią tuometinę žmogaus laisves varžančią sistemą.

Olegas Celkovas gimė 1934-ųjų liepos 15 dieną, tą pačią kaip ir Rembrandtas, kurio tapymo technika yra artima ir Celkovo kūrybai. Jis buvo išmestas iš Surikovo dailės instituto Meno mokyklos Maskvoje, iš Minsko meno instituto, iš Repino meno akademijos tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Jam liko tik muziejų salės ir jo mokytojai – Rembrandtas, Rubensas ir Van Gogh’as. Vis dėlto baigė Leningrado valstybinę teatro, muzikos ir kino akademiją. Pakankamai greitai tapo žinomas, tačiau gyvenimas, pasak menininko, „uždaroje dėžutėje“ buvo įtemptas ir be perspektyvos. Po kurio laiko likimas suteikė progą išvykti į Vakarus.

Jau daugiau nei keturiasdešimt metų Olegas Celkovas kartu su šeima gyvena Paryžiuje. Vilniuje su juo kalbėjausi apie to meto buvusią tvarką, žmonių likimus, pasitaikiusią pasirinkimo galimybę ir meną.

1977 m. buvote paprašytas palikti Sovietų Sąjungą. Panašiu metu tai padarė ir Josifas Brodskis…

Taip, mes 1977 m. išvažiavome iš Maskvos, t. y. iš šalies, kur buvo komunistų partijos diktatūra. Diktatūra reiškia tai, kad partija buvo viso mus lietusio gyvenimo cenzorė, visose srityse. Cenzūruojant būdavo nustatoma, kas gerai, kas blogai, ko išvis negalima daryti, už ką gresia kalėjimas. O Konstitucijoje, kurią, kaip kalbama, prieš mirtį parengė Nikolajus Bucharinas, buvo parašyta apie laisvą žmogaus valią rinktis. Sovietų Sąjungos Konstitucijos pradžioje teigiama: „TSRS piliečiai turi teisę į partijų pasirinkimo laisvę, susirinkimų, sąžinės ir religijos laisvę.“ Tačiau gyvenime buvo kitaip. Tai buvo skirta kvailiams kapitalistams: Stalinas siekė parodyti, kad komunizmas yra visiška laisvė, o Vakarai – blogis. Beje, Rusijoje oficialiai cenzūros nebuvo. Tačiau buvo organizacija GLAVLIT (sovietinis politinis ir cenzūros organas literatūrai ir leidybai kontroliuoti), kuris ir atlikdavo cenzoriaus vaidmenį. Net degtukų dėžučių etiketės turėdavo būti valdžios apsvarstomos. Cenzūra užsiėmė visais. Jei, tarkim, tavo rankraščio nepatvirtindavo, nes jis neatitiko to meto „standartų“, tai tavęs už rašymą nebausdavo, bet rasdavo kokių kitų įkalčių. Tuo metu, kai teko išvažiuoti, buvo galima tapyti paveikslus, rašyti, tačiau ir aš, ir J. Brodskis buvome visiškai nepageidaujami. Mes tapome to meto pogrindžio žvaigždėmis. J. Brodskio knygų neleido, eilėraščių nepublikavo, o mašinėle spausdinti jo tekstai keliavo iš rankų į rankas. Aš perskaičiau visus rankraštinius Aleksandro Solženicyno kūrinius. Ir už tai buvo galima sėsti į kalėjimą. Ne už tai, kad skaitei „Gulago archipelagą“ – rasdavo kitų nebūtų nusikaltimų. Tarkim, ne ten perėjai gatvę ir dar įžeidei milicininką… Už tai jau galėdavai gauti kalėjimo penkerius metus. Buvo net toks posakis: „Reikia žmogaus, o bylą visada bus galima jam sukurti…“

Buvo ilgas kelias link apsisprendimo?

Taip, viduje tam rengiausi, tik atėjus momentui viskas įvyko labai staiga. Dabar jau žinau, kad į sovietinės valdžios stebėjimo akiratį buvau patekęs gana seniai, t. y. nuo 1948 m., kai įstojau į meno mokyklą. Man niekada nepatiko bukas mokymas, tarsi kareivio muštras ir priverstinis komandų vykdymas. Meno mokykloje nurodydavo, kaip reikia kurti. Pavyzdžiui, duodavo tapyti natiurmortą ir sakydavo, kad reikia prie jo dirbti tris mėnesius. O aš norėjau padaryti 30 natiurmorto variantų, iš visų pusių. Atrodytų, kas čia tokio? Visi kūrė vieną paveikslą tris mėnesius, o aš galėjau kas trečią dieną pateikti po darbą. Dėl tokio savo elgesio buvau vertinamas kaip einantis prieš srovę.

Tai buvo 1948-ieji: Sovietų Sąjungoje nuskambėjo „Gydytojų byla“, inteligentija, teigiamai pasisakiusi apie Vakarų literatūrą ir meną, buvo sodinima į kalėjimus. Sovietinė valdžia juos laikė kosmopolitais be šaknų. Taip vadinti tie, kurie šiai sistemai priešpriešindavo Vakarų pasaulį kaip siektiną gerovę. Tai buvo nepasitikėjimo, įtarimų ir sekimo laikmetis.

Taigi mano tėvas buvo pakviestas pas meno mokyklos direktorių. Šis tėvo paklausė: „Ar jūsų sūnus neturi kokio draugo, seno dailininko?“ Jis įtarė, kad man įtaką daro kažkas iš tų menininkų, kurių dar nesušaudė, nepasodino, kažkas likęs gyvas. Jei būtų buvęs koks bičiulis seneliukas, tada būtų du žmonės, o tai – jau grupė, t. y. „nusikalstama“ organizacija… Gąsdinimo priemonės buvo labai stiprios ir įtaigios, juo labiau man, tuo metu šešiolikmečiui.

Tik po Stalino mirties supratome, kokiu laiku gyvenome. Kol jis buvo gyvas, apie lagerius, kalėjimus buvo sunku net įsivaizduoti. Jei kas ir žinojo, apie tai nepasakojo. O jei ir kalbėdavo, tai tik pašnibždomis saviesiems. Jei buvo šnekama namie, tai telefoną visada uždengdavo pagalve, nes manyta, kad per jį pasiklausoma. Kalbėtis dažniausiai eidavo į lauką. Nors ir ten buvai stebimas. Dėl totalaus sekimo niekas niekuo nepasitikėdavo.