Įvaizdinė fotografija būsimam NKDT spektakliui „Ryšys / Spaced Away“ (rež. Agnija Leonova). Svetlanos Baturos nuotrauka
Miglė Munderzbakaitė

(Ne)surasti futuristiškumo atspindžiai šiuolaikiniame Lietuvos teatre

„Mes esame ant amžių slenksčio!.. Kodėl turėtume dairytis atgalios, jeigu norime išlaužti paslaptingas duris, vardu Neįmanoma. Laikas ir Erdvė mirė vakar“ – 1909 m. vasario 20 d. rašė italų poetas Filippo’as Tommaso’as Marinettis savo „Futurizmo manifeste“, paskelbtame Paryžiaus dienraštyje „Le Figaro“.

Futuristai siekė atsiribodami nuo praeities kurti ateities meną, dėmesį telkiant į industriją, technikos pasiekimus. Pasaulinis XX a. pradžios judėjimas Lietuvą pasiekė kiek vėliau, tačiau pakankamai efektingai – įkvėpta šių idėjų, trečiajame dešimtmetyje susiformavo žymioji rašytojų avangardistų grupė „Keturvėjininkai“. Žvelgiant į scenoje vykstančius procesus, atsispiriant nuo Nacionalinio Kauno dramos teatro šimtmečio sukakties, metas pasvarstyti apie teatro ateitį. Prisimenant teksto pradžioje cituotą F. T. Marinettio mintį, norisi reflektuoti, koks tas šių dienų teatras – kiek jis linkęs gręžtis praeitin, kokias perspektyvas mes galime ar negalime numatyti? Neretai šiuolaikiniai spektakliai vizualiai atriboti nuo konkretaus erdvėlaikio, akcentuojant juose plėtojamų problemų universalumą. Drąsiai interpretuojami net kanoniškiausi literatūros kūriniai, spektakliai statomi remiantis įvairiais šaltiniais, kai kuriais atvejais – stipriai „nuhierarchizuojant“ tekstinę medžiagą. Į teatro sceną vis dažniau įsiveržia naujosios technologijos, jų konstruojamam scenovaizdžiui įgaunant vis stipresnę poziciją bendrame pastatymo audinyje, įsigali intermedialumas, siūlantis teatro, videomeno, kino, instaliacijų ir kt. medijų ribų sunaikinimą. Tai tik kelios labai abstrakčios tendencijos, pastebimos mūsų teatro peizaže. Nuo pavasario besitęsianti pandemija, pasikartojančių karantinų suvaržymai lėmė  staigias ir, galima sakyti, priverstines naujų raiškos priemonių paieškas – eksperimentus, išbandant virtualiąsias platformas, iš principo prieštaraujančias  teatro prigimčiai –  gyvam kontaktui. Ar pasibaigus negandoms šie sprendimai įsitvirtins kaip alternatyva, ar tiesiog nunyks, o gal iš pagrindų transformuos teatro meną? Pernelyg nesigręžiant tik atgalios – į istorinį futurizmo judėjimą, bet ir nesiekiant paneigti jo tęstinumo ar perkūrimo, prisimenant, kad žodis „futuristinis“ savo etimologija nurodo ateitį, teatro profesionalai buvo pakviesti pasvarstyti apie dabarties ir ateities teatrą. Savo mintimis pasidalijo teatrologė, Valstybinio Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja dr. Nomeda Šatkauskienė, jaunosios kartos teatro režisierė Agnija Leonova, režisierius, vizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas Žilvinas Vingelis ir „Apeirono“ teatro režisierė, aktorė Greta Gudelytė.

Agnija Leonova šiuo metu NKDT pagal rusų dramaturgo Kirillo Fokino pjesę stato technologijomis paremtą spektaklį „Ryšys / Spaced Away“. Tai – mūsų teatro scenoje reto mokslinės fantastikos žanro kūrinys, kuris bus pritaikytas tiek virtualiam, tiek gyvam rodymui. „Ryšys“ reflektuos itin aktualią šių dienų realiją – technologinį ryšį kaip vienintelę likusią viltį. „Naudosime videotechnologijas. Tai toks spektaklis-instaliacija, – aiškina režisierė. – Visiems jau normalu scenoje matyti vaizdo projekcijas. Atsiradus naujiems išradimams, teatras ir toliau pritaikys juos sau. Nemanau, kad naujųjų technologijų įtraukimas, dabar spektaklius perkeliantis ir į virtualią erdvę, pretenduoja sugriauti tradicinį, tiesioginį ryšį su žiūrovu, tikrai dar bus ir gyvų vaidinimų.“

Greta Gudelytė sakosi futuristinio teatro judėjimo, kaip ir bet kokio kito, negalinti vertinti vienprasmiškai: „Viena vertus, Italijoje užgimę ir vėliau Vokietijoje, Rusijoje, Prancūzijoje paplitę futuristinio, sintetinio teatro eksperimentai suteikė savotiškas gaires XX a. eksperimentatorių ieškojimo krypčiai: maištavimas prieš tradicines etines vertybes, naujas estetikos suvokimas, interaktyvių elementų įsitvirtinimas, daugiamatės erdvės paieškos scenografijoje… Teatro misijos, raiškos ir formų ieškotojams nauji judėjimai, maištai suteikia vidinio tikėjimo, kad artėjama prie kažko dar neatrasto ir svarbaus. F. T. Marinettis tvirtino, jog „futurizmas yra dinamitas, sprogstantis po pernelyg garbinamos praeities griuvėsiais“, bet pati tai labiau vertinčiau kaip kūrėjui būtiną atradimo iliuziją. Patikėjimas arba įtikinimas ja labai svarbus, norint pajusti prasmę ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Iš kitos pusės, futurizmo kaip maištaujančio judėjimo minusas yra radikalumas, pasireiškiantis nuneigiant praeities meno kanonus ir taip suvaržant kritinį mąstymą bei matymą savo plėtojamos idėjos atžvilgiu. Šiuolaikinis žvilgsnis į ateitį, bandant ignoruoti praeitį, apriboja pačius ieškotojus. Štai, pavyzdžiui, futurizmo atstovai meno kūrinį traktuoja kaip trumpam naudojimui skirtą dalyką, kurį tuoj pat galima užmiršti. Pati technika vertinama labiau už meną, propaguojama racionali, mechaninė vaidyba. Būdingos nestabilios materialios tikrovės formos, ryškių spalvų kontrastai. Argi tai nesusišaukia su hinduizme ar budizme nuo labai senų laikų taikoma mandalų tradicija? Ritualo metu privaloma mintinai mokėti tekstus, kuriuose nusakyta tiksli jų geometrija, struktūra, spalvų deriniai, elementų išdėstymas ir kita. Kurti pradedama nuo vidurio, procesas trunka devynias dienas, o dešimtąją mandala sunaikinama.

Beje, viename ryškiausių Alejandro Jodorowsky’io futuristinių filmų „Šventasis kalnas“ (La montaña sagrada, 1973) puikiai atskleidžiama, kad futurizmas, neigdamas simbolizmą, vargiai be jo apsieina. Turinti išnykti moralinė problematika niekaip nesitraukia, bėgimas nuo senųjų kanonų priveda prie dar gilesnės praeities analizės ir interpretacijos. Taigi, nors pati esu eksperimentinio, šiuolaikinio teatro atstovė, šioje situacijoje tegaliu pritarti Hermannui Hessei: „Mene galioja belaikiškumas, o ne šiuolaikiškumas.“

Žymos: