Nerijus Cibulskas | Poezija

arbata

kol pasaulis matuojasi
jam netinkančią karūną,
grįžtu į tamsią močiutės virtuvę, mėtų
garbanos išsiskleidžia glazūruoto molio
puodelyje, vėjas visrakčiu
bando atsirakint atvėsusį kaminą

jos pirštai, susivijusios baltos arbatžolės,
brinksta šviesos vandeny

mano arbatmedi, geliantis
pavasario cukrau, širdis gali gyvent
nepasaldinta, neprisirišusi

kaip ir liepžiedžio karūnėlė tavo burnoj
arba gerklų krūmas su įstrigusiu
balso paukščiu

rytas

Kaimynas Ksaveras ketvirtą ryto beldžia
į mūsų virtuvės sieną.

Nejaučiate dujų kvapo? Tikrai? Jis visur.
Bandau jus įspėti. Tai senatvė,
kuri surakina, spaudžia man galvą.

Bijau ne pamiršti. Bijau, kad atmintis
yra kaip jo žmona, stovinti už nugaros
ir sukiojanti pirštą

prie smilkinio.

Žymos: