Nerijus Cibulskas | Eilėraščiai

pradžios

Pagaliu apverčia rainą geldelę.
Atidžiai glosto dumblius – plaukus įkalintų požemio
žmonių. Bangos šešėliui kerta apskaičiuotą antausį.
Sustoja, surinka išgalvota naro kalba. Juokiasi.
Atrodo, kad visos smiltys ir yra ta senelės apsakyta begalybė.
Pirštais ją gali išsemti, o kopoms nuslinkus – juk atveš dar.
Vyras pakyla nuo kryžiažodžio, ieško
įkaitusios skardinės. Motorinės valtys ištrūksta
iš balzgano horizonto, garsas ir šviesa sprogsta vienu metu.
Baltuma. Jos kvepianti kaklaskarė. Susižvalgom, akimis
sutinkame, kad irgi – vis dar – norėtume tokie būti. „Geriau
negu aš supranti, kad rašom vis tą patį pabodusį eilėraštį.“
Tiktai nirtus esamasis laikas, kurį tramdome vietiniuose
vakarų saliūnuose. Gal arterijos ir venos iš tikrųjų užsidaro
mūsų kūne? To kartais ir užtenka. Smulkaus
druskos ruožo ant peties. Galbūt naujos nuospaudos.
Ir miego nepatogioj palėpėj. Namuose – basomis nubraižyto
paplūdimio žemėlapio. Rugsėjį visi vėl dalinsis įspūdžiais.
Jis rodys butelį smėlio, bet taip ir neįtikins mokytojos,
kad iš to galėjo prasidėti naujas pasaulis.

mayflower

Ta pati geltonbriaunė puriena visus juos čia atnešė ir paliko,
išvargusias sėklas pelkėse, žiedadulkes virš staiga nutykusių prerijų.
Netikras maro pavojus, varpinės, išgraviruotos graižtvinių kulkų.
O ten – pirmoji geležies gysla,
netrukus nesibodėdami ėmė ją gremžti. Balsas – netinkamas ginklas.
Kalnakasys vietoj akmenų inkstuose džiovino smulkų paraką, vyresnioji
netoli miško gaudė pusaklius apuokus. Įsispoksodavo daržinės prieblanda
jų šiurpiomis akimis, kol jaunėlis išsliuogdavo iš skrynios. Lopšio jis neturėjo, ir ačiū
motinai, kuri kažkur prasmego su visu pigaus alavo medalionu.
Sėkminga kontrabanda į pietus, paskui – elektra, dar vėliau – dangoraižių luitai.
Kol civilizacija pamažu išstenėjo geltoną įniršusį viščiuką.
Nebeskaitau istorijos knygų, man užtenka naujienų sraute
akimis susirasti dar vieną kodinį „šaulys mokykloje“. Šalta kovo popietė,
galbūt nevėdinama chemijos klasė. Girdėjau sykį –
vieno vyriškio plaučiuose
jaukiai įsikūrė ir sudygo sekvojos sėkla. Žinoma, jo nebėra,
ir niekad nesužinosim, kuriame parke jam labiausiai patiko. Kol kas
keletas sužeistųjų, puošnūs purienų žiedai ant jų marškinių.
Apuokas žvelgia juodai juodai, kol tampa raudona.