Kadras iš filmo Nerūpestingas keliautojas (Easy Rider, 1969). Rež. Dennisas Hopperis
Stasys Baltakis

Nepriklausomos pradžios

Ir atsitiko taip, kad reikia kalendoriuje peršokti iš dabarties į kino pradžią – „jei jau kalbi apie įvairius Amerikos nepriklausomo kino režisierius, tai kodėl nepradedi nuo pradžių, nuo pirmųjų nepriklausomų prodiuserių, nuo to, kaip, iš kur ir kodėl atsirado tas nepriklausomas kinas, kodėl jis toks dabar, su kuo jis valgomas?“ Tad šįkart papasakosiu, ką apie tai žinau ir ką vis paskaitau, kad žinočiau daugiau.

Kiek kinas egzistavo, tiek dalį jo kūrė žmonės, pabėgę nuo galingųjų ir nuo monopolijų, nuo pagrindinių lošėjų ir rinkos magnatų. Taip buvo ir XX a. pradžioje, kai ambicingieji, daugiausia – žydų kilmės, prodiuseriai iš Rytų Europos įkūrė savo kino gamybos kompanijas, vengdami monopolisto kinematografo išradėjo Thomaso Edisono, vėliau – jo organizuotos patentų kompanijos „MPPC“, dar žinomos kaip „Edison Trust“. Tos naujai susikūrusios studijos vadino save nepriklausomomis.

Iš gausaus praeito amžiaus pradžios kino gamintojų būrio labai norisi paminėti tragiškiausią to meto kino mohikaną Siegmundą Lubiną – jo neišpasakotas, primirštas gyvenimas ir karjera verti atskiro filmo. Siegmundas Lubinas, gimęs Zygmuntu Lubszyńskiu, žydų kilmės optometristas iš Lenkijos, savo spalvingą karjerą pradėjo kaip lęšių šlifuotojas parduotuvėlėje Filadelfijoje, o techninių pasiekimų parodoje pamatęs ir nukopijavęs, patobulino Edisono filmavimo kamerą-projektorių. Taip, jūs perskaitėte teisingai, tai buvo tas pats aparatas, skirtas ir filmavimui, ir filmo demonstravimui. Jo pagaminimas bei paklausa paskatino apsukrų verslininką užsiimti filmų gamyba. Pirmoji prodiuserio Lubino filmavimo aikštelė buvo Filadelfijoje, jo kieme, po to – studija ant namo stogo, kuri vos per dešimtmetį išsiplėtė per kelis kvartalus ir tapo pirmuoju istorijoje studijų miesteliu Lubinviliu (Lubinville). Šios studijos bei pirmasis įkurtas kino teatrų tinklas pagimdė ir pirmąjį prodiuserį-legendą Lubiną.

Kaip ir dauguma prodiuserių bei režisierių, Lubinas ir jo kompanija „kepė“ po kelis, kartais – keliolika kino juostų per mėnesį, dažnai nešvaistydami laiko originalaus turinio paieškoms, o kopijuodami kitų kūrėjų filmus ir siužetus. Maža to, Lubinvilyje taip pat buvo gaminamos kitų kompanijų filmų nelegalios kopijos, vadinasi, Lubinas buvo ir pirmasis filmų piratas. Stulbinančią XX a. pradžios kino gamybos plėtros spartą bei pelningumą galima prilyginti interneto verslo vystymuisi pastaraisiais dešimtmečiais, todėl ir aktyvaus, inovatyvaus Siegmundo turtai bei verslo apimtys augo kaip ant mielių. Kol neužgriuvo nelaimės: 1914 m. birželį kilęs gaisras, sunaikinęs studijų pastatus bei juose esančias pagamintų ir kuriamų filmų kopijas, taip pat Pirmasis pasaulinis karas, velniop nusinešęs visas Lubino investicijas Europoje. Verslo imperija sugriuvo dar greičiau, nei buvo pastatyta. Prie to prisidėjo ir jau minėta byla tarp naujųjų kino gamintojų ir „MPPC“ asociacijos – Lubinas buvo pastarojoje, pralaimėjusioje pusėje; nepadėjo nei apsukrumas, nei turima patirtis, nei kontaktai, ir netrukus, sveikatos problemoms prispaudus, 1923 metais Siegmundas baigė savo veiklą bei gyvenimą toje pačioje lęšių parduotuvėje, kur ir pradėjo savąją didžiausio visų laikų kino prodiuserio karjerą. Tiesa, jo vardo žvaigždė tebešviečia Holivudo šlovės alėjoje.

Pasaulis paprastas, ir, ciklui apsisukus, XX a. pradžios įvykiai pasikartojo amžiaus vidury, kai jau nauji nepriklausomi prodiuseriai ir režisieriai bandė konkuruoti su ta milžiniška tapusia, pasaulio rinkas užvaldžiusia, 30 metų vienvaldžiai karaliavusia penkių pagrindinių studijų sistema – Holivudu – ir kurti savo žiūrimą kiną. Ironiška, bet tai buvo tie patys žmonės, kurie kovojo su „MPPC“ ir 1915 metais antimonopolistinę bylą laimėjo, regis, tik tam, kad studijos taptų dominuojančiomis monopolijomis vos dešimtmečiu vėliau ir ateity bylinėtųsi su kovojančiais už savo vietą po saule kino kūrėjais.

Žymos: