Telefonų bendrakeleiviai. Zhang Kaiyvo nuotrauka
Mindaugas Skrupskelis

Neprarasti veido. Šanchajaus dienoraštis

Jau praėjo dešimtmetis, kai baigiau studijas Londone ir, susirinkęs savo patirtis bei porą lagaminų, sugrįžau į Vilnių. Tuomet iš naujo atradau, koks patogus ir kompaktiškas yra Vilniaus mastelis. Nors susiekimo sistema Londone puiki, bet „suvalgydavo“ didelę dalį mano tuometinių pajamų, o dar didesnę – laiko. Pramoga valandų valandas stebėti įvairiausius personažus sėdint metro vagone labai greitai pavirto kankyne. Nebedžiugino vaizduotėje kuriami siužetai ir konservatyvios britų damos su smaragdine rankine, tvarkinga, bet nudėvėta eilute apsirengusio džentelmeno, apvalios garsiakalbės jamaikietės rastamanės, auskaruotos Kamdeno (Camden Town) pankų šutvės, rusės su padirbta „Louis Vuitton“ rankine, meiliai apsikabinusios raumeningos vaikinų poros ir kitų personažų gyvenimo istorijos. Niršau ant viso pasaulio, kad ir taip ribotas mano laikas čia kasdien didelėmis porcijomis būdavo ištremiamas į pogrindį.

Taip, šiuolaikiniams didmiesčiams metro yra gyvybiškai svarbus išradimas, „surišantis“ neatšaukiamai besikerojančius urbanistinius audinius. Iš esmės jis universalus, demokratinis, komunistinis ir totalitarinis tuo pačiu metu, suvienodinantis gyventojus net ir labiausiai individualistinėse kultūrose. Nepriklausomai nuo pajamų ar socialinio statuso, norintys taupyti laiką žmonės lenda į požemius pro tuos pačius vartus ir pečiais remiasi bendruose vagonuose. Kryptingai, užtikrintai tuneliais skubančios miestiečių minios. Kasdien automatiškai atliekame vis tuos pačius rutininius, kone refleksais patapusius, susiekimo judesius. Nuasmeninti, nužmoginti, mes kaip Hamelino žiurkės Brolių Grimų pasakoje sekame fleitos garsus. Užburti svaigaus pašaukimo suktis „dirbk, pirk, mirk“ cikluose.

Šiandien keliauju Šanchajaus požemiais, viskas vėl kartojasi. Tik šiuolaikiniai keleiviai (commuters) panarinę galvas žvelgia ne į rytinius laikraščius ar knygas, kaip anuomet, bet ryja telefoninius greitukus. Tas pats apmaudas ir bejėgiškumas vėl virina kraują. Meilė šiam megapoliui anaiptol nėra nuosekli.

Pirmoji metro linija čia buvo atidaryta tik 1995 m., o šiandien tinklą sudaro jau 17 linijų, aptarnaujančių 413 stotelių. Jei išvyniotume Šanchajaus metro bėgius į vieną tiesę, ji siektų 680 kilometrų ir būtų ilgiausia visame pasaulyje. Kasdien šiais metro požemiais prikimštuose vagonuose skrieja virš 10 mln. keleivių. Nepaisant visų įspūdingų parametrų, man pasiekti oro uostą trunka kankinančias dvi valandas. Pasimatymai Šanchajuje nebūna spontaniški. Bet kokį susitikimą pradedame planuoti nuo maršruto dėliojimo ir laiko rezervavimo požemių pasauliui.

Ilgai mūsų dėmesio paribiuose buvusi Kinija pamažu atsiveria ir imasi pasakoti savo istorijos versiją. Bet kurį suklususį ir atvirą praplėsti savo akiratį ji pirmiausia priblokš masteliu. Nepastebėjome, kaip ši gigantė prakuto ir liuoktelėjo į statistikos suvestinių viršutines eilutes. Buvusios beviltiškai apleistos gyvenimo sritys su karštligiška skuba modernizuojamos. Vienpartinės valdžios užmojai urbanistiniuose ir infrastuktūros projektuose neturi precedentų. Bet kaip tik dėl to projektai neišvengia klaidų ir skaudžių kokybės nuostolių.

Vienas pavyzdžių – Vakarų Nankino metro stotis (West Nanjing Road) Šanchajuje, kurioje, kaip ir planuota, susikerta trys metro linijos, tačiau nei viena jų tarpusavyje neturi tiesioginės požeminės jungties. Pasirodo, šioje vietoje laiku neišspręstas konfliktas tarp viešojo intereso, infrastuktūros ir paveldosaugos. Tai reiškia, kad kasdien šimtams tūkstančių keleivių persėdimas tarp linijų galimas tik pakilus į dienos šviesą ir perėjus podiumu tarp įkyriai maldaujančių užsukti kavinių, užkandinių ir krautuvių vitrinų. Nesunku įtarti verslininkų sąmokslą, kuriems toks kurioziškas nepatogumas yra labai pelningas.

Dirbau keliuose aprašyto konteksto projektuose. Šanchajaus metro kompanija pasiryžo visiems laikams ištaisyti šį nepadorų susimovimą. Pirmiausia vyko finansavimo požeminiam linijų sujungimui paieškos. Nekilnojamo turto vystytojams pasiūlyta viliojanti partnerystė. Investicija į transporto infrastuktūrą konkurso laimėtojams atvertų galimybę užstatyti vertingą žemės sklypą miesto centre, tuo pačiu išnaudoti ženklų keliautojų srauto ekonominį potencialą.

Lietuviškos architektūros mokykloje išugdytas jautrumas paveldui prasimušė ir ėmė virsti nerimu. Komerciniai susitarimai greitai įgijo pagreitį, pinigų kalba veikiai užgožė esminę kliūtį, dėl kurios jungtis neįvyko pirmu bandymu. Darėsi panašu, kad požeminiams darbams leidimas bus išduodamas pusiau užmerktomis akimis, o toks projektas potencialiai sunaikintų valstybės saugomą Šikumeno (unikali XIX a. urbanistinė tipologija) kvartalą ir kitus architektūros objektus. Ar mums pavyks įtikinti progreso šauklius, kad istoriniai sluoksniai neprivalo būti nugriebti ir išvežti nežinoma kryptimi?

Žymos: