Tomoka Shibasaki

Nematyti

Dviaukščio daugiabučio antro aukšto dešiniausiojo buto gyventojui labiau už viską patikdavo miegoti. O kai nemiegodavo, laimingiausias jis būdavo tą akimirką, kai griuvęs į lovą jausdavo, kaip apima miegas ir gęsta sąmonė. Dvi jo netvarkingo kambario sienas dengė lubas siekiančios knygų lentynos, o jose – knygos, kurių jis lig šiol nė vienos nebuvo išmetęs ir kurių tik daugėjo. Gyventojui patiko istorijos, kurių veikėjams po daug metų trukusio miego ar slampinėjimo be darbo netikėtai pasisekė, ir tokias knygas jis laikė sudėjęs į vieną lentyną. Buvo ir tokių istorijų, kurių personažai prabudę sužinodavo, kad jie tapo stipriais milžinais, ir kaimo žmonės jiems dėkingi už nuveiktus darbus, arba kad joms prieš akis – princas, o visi jų priešininkai mirę. Jis netroško, kad jam pačiam kada nors taip nutiktų, bet pagalvojus, kad visur ir visada yra progų veiklai, nors ji ir nebūtų naudinga, jam palengvėdavo.

Bet gyventojas be pertraukos išmiegodavo tik tris valandas. Valandėlei atsikėlęs, ilgainiui vėl užmigdavo, tačiau apie metų metus trunkantį miegą tegalėjo svajoti.

Pasigirdo čekšėjimas, ir jis pagalvojo, kad kažkas kerpasi nagus. Bet čekšėjo garsiai. Tas garsas aidėjo taip aiškiai, taip aštriai, jis taip virpino orą, kad atrodė, jog tai – Todaidži šventyklos Didžiosios Budos statulos pirštai. Švelniai sulenktų putlių pirštų raukšlės ir nagai. Jaunas vienuolis nuo delno lipa ant pirštų ir abejomis rankomis bando darbuotis didelėmis sodininko žirklėmis. Apkirpti nagai. Raidės X formos išskėstos žirklės.

Čekšt.

Jis prabudo prieš atmerkdamas akis ir pajuto, kad netoliese yra žmogus. Kažkas yra už užuolaidomis užtraukto lango. Kažkas šnara ir krebžda. Čia antras aukštas. Bet tas žmogus yra dar aukščiau.

Atsikėlęs truputį praskleidė žalsvas užuolaidas, pro kurias švietė jau aukštai pakilusi saulė, ir per tą tarpelį pažvelgė pro langą.

Medžio nebebuvo. Tikriau tariant, dauguma didelio, gal dvidešimties metrų aukščio medžio, augančio po jo langu esančio namo sklype, šakų jau gulėjo ant žemės.

Už lango stiklo stebinančiai arti esantis sodininkas su žirklėmis atrodė taip, tarsi stovėtų tarp tamsiai rudų Didžiosios Budos statulos pirštų. Bet jis buvo tarp storų medžio šakų ir lengvai darbavosi ore, tarytum stovėdamas ant tvirtų grindų.

O dešinėje įkypu kampu dabar buvo matyti betoninis daugiabutis. Ir vakar prieš užmigdamas gyventojas žinojo, kad tas pastatas ten yra. Bet jį slėpė tankios neapkarpytos šakos, ir tebuvo matyti jo kraštelis, o ko nematyti, to tarsi ir nebūtų.

Bet dabar yra.

Senas keturaukštis daugiabutis. Be balkonų, horizontaliai pailgas, su vidutinio didumo langais juosmens aukštyje. Prie kiekvieno lango pritvirtintos grakščiai lenktos metalinės grotelės. Tokie pastatai buvo madingi prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Šiandien šeštadienis. Kovas, bet tęsėsi šalčiai, ir tik šiandien atšilo, ir oras labai geras, tad kai kurie iš tų po keturis kiekviename aukšte esančių šešiolikos langų atviri. Ant vieno lango grotelių kabo antklodė. Kitame ant viršuje pritvirtinto turėklo džiūsta marškinėliai ir kojinės. Dar kitame – užtrauktos tamsokos užuolaidos. Žmonių niekur nematyti.

– Ei!

Medyje minkštais judesiais šakas besirenkąs sodininkas pašaukė kažką apačioje. Gyventojas pažiūrėjo ten, kur buvo nukreiptas tas balsas. Prie aukštos betoninių plytų tvoros, užkéltos ant kito sodininko pečių, sklandžiai kažkur keliavo sidabro spalvos kopėčios.

– Ei!

Į medį įsilipęs sodininkas vėl šūktelėjo. Gyventojas vėl pažvelgė žemyn. Ir tada medyje esantis sodininkas staiga pakėlė akis į jį. Gyventojas skubiai pasitraukė nuo lango. Gulint greta jo stovinčioje lovoje, užtraukus užuolaidas, kambarys iš tiesų buvo šviesesnis nei vakar, bet sunku patikėti, kad už lango nebėra to vešlaus visžalio medžio. Gal jam tik pasirodė.

Čekšt.

Vėl sučekšėjo sodininko žirklių ašmenys.

Kiek pagalvojęs, gyventojas vėl užsiklojo ir užmigo. Jis sapnavo, kad, užsilipęs aukštyn, pro du Didžiosios Budos statulos akių aukštyje esančius langus žiūri į senąjį Heidžio miestą.

Gyventojas atsikėlė čia prieš du metus, vasarą. Jam greitai viskas atsibosta, bet jis tingus, tad, nors ir ima žiūrėti butų planus vos pusmetis po persikraustymo, veikti tepradeda tada, kai priartėja laikas atnaujinti nuomos sutartį. Jis kraustosi kas antrus metus, tad jau yra įpratęs ieškoti vis naujo būsto. Kai vieną karštą dieną drauge su nuomos agentūros darbuotoju įžengė į šį butą, be oro kondicionieriaus buvo sunku kvėpuoti. Atidarius priešais lauko duris kambario gale juosmens aukštyje esantį didoką langą ir su tratesiu pakėlus langines, visas lango stačiakampis buvo sklidinas tamsiai žalių lapų, o medžio šakos, rodės, tuoj tiesis į kambario vidų, ir jis bemat pagalvojo, kad šis butas jam tiks.

Tą šeštadienį iki vakaro buvo galima girdėti ir jausti, kaip sodininkai nesiliaudami karpo šakas ir pjauna žolę, kaip jie paskui ten tvarkosi, tad gyventojas neatvėrė lango ir neatitraukė užuolaidų.

Visą dieną jis galvojo apie tą medį. Kažin, kiek metų turėjo praeiti, kad užaugtų tokios ilgos šakos? Už vešlios lajos, ten, kur beveik nepasiekia saulė, buvo matyti į sąnarius panašūs kažkokie, gal kamanių, lizdai, be to, pernai metų vasaros pradžioje jis yra pastebėjęs kamanių. Jos apvalios, mažais sparneliais, jų krūtinė apžėlusi geltonais plaukeliais, tarsi jos vilkėtų puria liemene – kamanės panašios į Mikę Pūkuotuką. Tikriausiai ten būta ir kitų vabzdžių bei paukščių lizdų, bet dabar turbūt ir jų nebeliko?

Nuėjęs vakarieniauti į netoliese esantį parduotuvių kvartalą, užkandinėje jis užsisakė grikinių makaronų su antienos sriuba. Rudame sultinyje plūduriavo riebalai, o kiekviename riebalų laše atsispindėjo lubų lempos, ir jis, po vieną besdamas lazdelėmis, tuos lašus sujungė.

Už lango augęs visžalis medis buvo nežinia kokios rūšies – nuo tada, kai gyventojas čia atsikraustė, jis vis mėgino tai išsiaiškinti. Medžius mėgstantis pažįstamas jam vos ne prievarta buvo įkišęs iliustruotą medžių žinyną, kuriame jų rūšys aiškiai ir lengvai suprantamai aprašytos pagal lapus, kamieną, šakų formą, žiedus ir taip toliau. Tas žinias jis įgijo iš jam duotos knygos, be didelių pastangų – tarsi istorijose, kur miegant atsitinka kas nors gera, – bet už lango esančio medžio niekaip negalėjo ten rasti: jo lapai netiko prie kamieno, kamienas – prie žiedų, jis nemetė lapų ir nevedė vaisių. Žinoma, ieškojo jo ir kituose žinynuose, ir internete. Mįslinga buvo tai, kad kiekviena to medžio dalis buvo normali, bet jų derinio jis niekur neaptiko, tad gyventojas nusprendė vadinti tą medį mišriu.

Mišrusis medis visiškai dengė dešiniąją už lango esančio pasaulio pusę. Jo šakos driekėsi ir į kairę, o pro jas buvo matyti už daugiabučio esantis senas namas. Tas sklypas didelis, bet ten stovintis pastatas mažas, apkaltas lentomis, šen bei ten sutvirtintas banguota skarda. Turbūt jame niekas nebegyvena, žmonių ten niekada nematyti, o naktį tas namas susilieja su vešlaus medžio tamsa ir tarsi plūduriuoja tamsioje klampynėje, ir tik vieną kartą, vidurnaktį, kai žemę dengė čia neįprastas sniegas, jo langelyje degė šviesa. Mažas, be užuolaidų, matinio stiklo langelis buvo kupinas geltonos šviesos, bet jame nešmėžavo joks siluetas.

Mišrusis medis po truputį augo visais metų laikais, ir tą tik vieną kartą švietusį langelį taip pat paskui paslėpė šakos.

Žymos: