Filmo „Prologos“ kūrybinis procesas. Manto Kvedaravičiaus nuotrauka
Mantą Kvedaravičių kalbino Stasys Baltakis

Naujas kinas. kad galėčiau mirti kitą dieną

Kino ir akademinės antropologijos profesionalams Manto Kvedaravičiaus pristatyti seniai nebereikia, bet, nors kiekvienas iš keturių jo režisuotų filmų („Barzakas“, 2011; „Mariupolis“, 2016; „Stasis“, 2019 ir netrukus pasirodysiantis „Prologos“) arba buvo svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose, arba pretenduoja į juos patekti, o moksliniai darbai spausdinami solidžiuose žurnaluose ir aptariami mokslinėse konferencijose, Lietuvoje šis vardas girdėtas toli gražu ne kiek­vienam. Kalbamės Manto vasaros rezidencijoje Andros saloje, Graikijoje, kurios istorijai, kultūrai ir dabarčiai kūrėjas skiria tiek daug savo meilės ir dėmesio.

Mane visada domino, kodėl kinas? Juk turėjai potencialo tapti žinomu Lietuvos istoriku, antropologu. Profesūrai skeptiškai vertinant tavo bakalaurinį, nusipirkai nardymo įrangą ir įrodei, kad Lietuvos teritorijoje prieš tūkstančius metų žmonės irgi gyveno gyvenvietėse ant polių. Jau penkiolika vasarų Luokesos ežere vyksta povandeninių archeologinių kasinėjimų ekspedicijos. Tai didelis nuopelnas mūsų istorijai, vien jis galėjo tau „užauginti“ pasaulinę karjerą…

Paprastai? Kinas yra gyvas. Rašydamas iš užrašų gali kurti, atkurti, pridėti, sugalvoti. O kine ką nufilmavai, tą turi. Ar realioj, kasdienėj situacijoj, ar aikštelėj, jei yra pasisekęs kadras, yra specifinė energija, ir toliau su ja dirbti labai įdomu.

Kalbi apie montažą?

Iš dalies. Dėlioju ne tik pasakojimą, bet ir įvairias nuotaikas. Pirmiausia svarbu suprasti, kokia kiekvieno kadro energija, atmosfera. Ji neturi nieko bendro su siužetu. Ji yra autentiška ir vienatinė būtent tam vaizdiniui. Ji neturi kategorijos mūsų kalboje, kalboje įprastąja to žodžio prasme. Ji yra autentiška. Filmo kūrimas – šios energijos, jos santykio su aplinka suvokimas, sugeneravimas vienoje ar kitoje scenoje. Faktas, kad to neapibrėši nei emocija, nei naratyvu, tai visai kita dimensija, kurioje energija suprantama ir perduodama toliau.

Pajutai tai savo kailiu ar žiūrėdamas kitų filmus?

Ne savo, o medžiagos kailiu, nes ji, ta medžiaga, transliuoja, ir būtent šis sluoksnis man filme yra stipriausias, į jį turiu atsižvelgti – tai sukuria specifinę nuotaiką, kurios negaliu apibrėžti žodžiais. Nėra taip, kad va, šioje scenoje liūdesys ar džiaugsmas; ne, nėra nei liūdesio, nei džiaugsmo, nei dar ko nors, tik abstrakti nuojauta.

Kai Čečėnijoje prieš dešimtį metų rinkai medžiagą daktarinei disertacijai Kembridžo universitete, nutarei kalbinamus žmones užfiksuoti kino juostoje, kad daugiau pasakytumei ir pamatytumei? Taip ir gimė pirmasis Tavo filmas „Barzakas“?

Taip. Nors daugelio vietų aplinka atrodo labai paprasta ir banali, po ja slypintis emocinis krūvis yra labai stiprus. Filmavau Šiaurės Ugandoje. Aktoriui šokant ir kalbant, iš jo pasakojimo aiškėja, kad tai – buvęs karys, priklausęs ginkluotai grupuotei, kažkuriuo metu kariavusiai su kitomis vietos grupuotėmis. Esmė ne ta, kad mirtis yra atskaitos taškas, bet vis vien tai potyris, įsirėžiantis labiau nei kiti. Aktoriaus pilvas randuotas, o kiekvienas rėžis padaromas tada, kai nukaunamas priešas, ir supranti, kad pusšimtis randų turi tą neapibrėžtą energiją, kuri staiga išsiskleidžia kadre. Nežinai, kodėl, bet jauti, kad tas žmogus itin artimai ir dažnai susidurdavo su mirtimi. Kinas tuo ir įdomus, kad energijos atspindžiai gali „išnešti“ į termodinaminius tunelius, į kuriuos tikiesi atvesti ir savo žiūrovą. Tai vos ne kūniška patirtis.

Kurdamas pasakojimą, prisimeni ir tradicines – Kulešovo, Eizenšteino – mokyklas, bet kas montaže yra Tavo?

Jei filmą jauti kaip laiko, gyvenimo, pasaulio tėk­mę, sąmoningai atrenki tai, ką fiksuoji, nes kinas turi savo vidinį ir išorinį, baigtinį laiką. Kyla klausimas, kuriuo metu šią tėkmę pertrauki, kodėl kadrą kerpi būtent toje vietoje? Paaiškinimui – aibė metodikų ir technikų, bet galutinis sprendimas yra politinis sprendimas. Klausi savęs, kas tarp tų dviejų kadrų atsiranda naujo, ką naujo pasakai, ką reiškia šis persikėlimas iš vienos realybės į kitą. Gali ieškoti simbolių, formų, prasmės, bet slypinčią paslaptį staiga pamatai sėkmingoje montažo jungtyje.

Žiūrint Tavo filmus apima jausmas, kad kurdamas pats nežinai, kur jie Tave nuves. Man tokį įspūdį paliko ir „Barzakas“, ir „Stasis“, gal mažiau „Mariupolis“, bet visgi… Dažnas režisierius prieš pradedant filmavimą mintyse jau būna pastatęs savo kūrinį, jam belieka tai paversti realybe. O koks Tavasis procesas?

Panašus į apskritimą, ratą, spiralę. Skaitydamas savo prieš penkerius metus parašytą traktuotę ir po to žiūrėdamas filmą, matau: kas parašyta, tas ir padaryta. Herojai yra iš tikro pasaulio, jų istorijos – taip pat tikros. Man kyla klausimas – kokiu būdu tai užfiksuota traktuotėje? Juk tų žmonių mano gyvenime dar nebuvo, jų istorija atsirado kuriant filmą. Nežinoti vieno žingsnio yra svarbu, nes kitu atveju, o gal net daugeliu atvejų, tai būtų ideologija, kūrybos pabaiga. Man ir literatūroje, ir kine įdomiausi kūriniai, paliekantys vietos nežiniai, kuri traukia, kurią norisi įveikti.

Esi ne tik režisierius, bet ir mokslininkas, ir tai justi iš to, kaip konstruoji savo filmus.

Vienas iš mano užsiėmimų yra akademinė antropologija, kuriai būtina nuodugni savirefleksija – ką darai, ką sakai, kodėl, koks tavo veiksmo poveikis, atoveiksmis? Poezijoje kitaip: eilėraštis atėjo, užrašei jį, ir viskas, jis yra, proceso ir savirefleksijos laikas sutampa, bet antropologijoje ar kine negali remtis vien savo turima patirtimi ir emocijomis, nes dauguma jų priklauso nuo socialinio konteksto, kuriame mes kuriame savo tapatybes, ir tada ta savirefleksija yra savęs ar visų normų, iš kurių susideda tavo žinojimas, kvestionavimas. Jeigu nežinai, ką darai, reflektuoji tai, ko nežinai, egzistuoja kita riba. Kad ir kokie „sukonstruoti“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti mano filmai, anksčiau ar vėliau pasiekiu ribą, kuomet nebegaliu reflektuoti, nes ją priėjęs nebepažįstu savęs, konteksto, aplinkos, ir man įdomu stumti kūrinį iki tos ribos, kur aš absoliučiai nieko nebežinau, kur mano žinojimas užsibaigia.

Kada nors norėtumei filmu paversti kito autoriaus kūrinį, ar domina tik Tavo paties idėjos ir istorijos?

Į kūrinius žiūriu kaip į užbaigtus, jų įspūdis taip pat užbaigiamas kartu su procesu: pamatęs filmą ar perskaitęs sukrečiančią knygą, nebeturiu impulso juos pakeisti ar suteikti kitą formą – darbas mane paveikė toks, koks yra. Gal tai galėtų būti kūrinys, kuris man nepatinka? Vienas iš projektų, prie kurių dirbu, yra susijęs su trečiąja maro epidemija; labai įdomus mano kolegos atliktas tyrimas tarsi stumia perkelti jį į kitą formą, nes akivaizdu, kad tuomet jis suskambėtų kitaip, atvertų ką kito. Tai man yra įkvėpimas. Galima savo darbuose naudoti konkretų kūrinį, bet juk iš tiesų kūryboje jų pasitelkiame dešimtis ar net šimtus, nebūtinai juos tiesiogiai cituodami.

Žymos: